2013 m. rugpjūčio 14 d., trečiadienis

(Ne)baigtas karas



Tai ištrauka iš straipsnio „Derybos dėl istorijos ir tapatumo dirbtuvės: Antrasis pasaulinis karas šiuolaikiniame rusų kine“, parengto knygai: Natalija Arlauskaitė, Dovile Jakniūnaitė (sud.), Šiuolaikinės Rusijos tapatybės paieškos ir politinė praktika, 1990-2010 m., Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013.

Negausūs 1990-1999 m. filmai apie Antrąjį pasaulinį, tiksliau – Didįjį Tėvynės karą (DTK), dažnai kalba apie pačią karo pradžią arba pokarį ir nuolat grįžta prie represinės valdžios ir žmogaus santykio. Pavyzdžiui, filmas „Birželio 22 d., lygiai 4 val…“ (22 июня, ровно в 4 часа…, 1992, rež. Boris Galkin) baigiasi auštant birželio 22 d. rytui, kai filmo pavadinimo žodžiai skambėjo iš garsiakalbių, skelbdami karo pradžią, o jis pats – apie stalininį valdymą, slaptąsias tarnybas ir represijas. Komedija „Encore, dar syk encore!“ (Анкор, еще анкор!, 1992, rež. Piotr Todorovskij) pasakoja apie perėjimą iš karo į „ne karą“ 1946—1947 m. ir apie kontržvalgybos (SMERŠo) galią. Stalino ir represijų šmėkla yra esminiai „Generolui“ (Генерал, 1992, rež. Igor Nikolajev), kuris prasideda 1941 m. kovą represuoto generolo kvotimu, ir „Saulės nualintiems“ (Утомленные солнцем, 1994, rež. Nikita Michalkov), 
kur veiksmas vyksta prieš pat karą ir pasakojama istorija apie represijas ir kaltę. Net maršalo Žukovo šlovintojas rež. Jurijus Ozerovas savo 1995 m. kompiliaciją „Didysis karvedys Georgijus Žukovas“ (Великий полководец Георгий Жуков)[1] sumontuoja iš fragmentų nuo prieškario santykių su Stalinu iki pokario „dvaro rūmų“ intrigų. Ta pati tendencija išlieka ir koprodukcijos filmuose „Artimas ratas“ (Ближний круг/The Inner Circle, 1992, rež. Andron Končialovskij) ir „Rytai-Vakarai“ (Восток-Запад/Est-Ouest, 1999, rež. Régis Wargnier): vienas prasideda 1939 m. ir baigiasi Stalino mirtimi 1953 m., kitas – prasideda pokariu, kai dalis buvusių emigrantų grįžo į Tarybų Sąjungą, ir baigiasi vėlyvuoju sovietmečiu; abu – apie valdžią, represijas, kasdienį pasirinkimą ir nutylėtos istorijos prakalbinimą. 

Paskutiniuoju XX a. dešimtmečiu rusų kinas kūrė filmus, kuriuos dažnai tik su tam su tam tikromis išlygomis galima priskirti prie DTK filmų. Tai laikas, kai populiarioji vaizduotė ieškojo naujo pasakojimo apie savąją istoriją ir kūrėsi kasdienio santykio su valdžia modelius, apskritai reflektavo valdžią jos kraštutiniu – totalitariniu – pavidalu. Būtent šiuo aspektu su populiariuoju šio dešimtmečio DTK kinu „sukimba“ autorinis Aleksandro Sokurovo projektas apie valdžios/galios kūnus – Hitlerį, Leniną, imperatorių Hošimoto ir Faustą: „Molochas“ (Молох, 1999), „Jautis“ (Телец, 2000), „Saulė“ (Солнце, 2004) ir „Faustas“ (Фауст, 2011).
Dauguma pirmojo XXI a. dešimtmečio rusų filmų apie DTK skirti įvykiams po 1943 m., karo dinamikai sukant pergalės link. DTK vaizdavimas rusų kine šiuo dešimtmečiu tai - pačiais bendriausiais bruožais – būdas fantazuoti ir simboliškai palaikyti homogenišką kolektyvinį kūną, suteikiant šiam kūnui afektyvaus bendrumo, išgyvenamo bendrai nugalint priešą arba pasiaukojant dėl bendros pergalės. Šis homogeniškumas suvokiamas kaip vidujai problemiškas arba dėl tautinių, arba dėl socialinių (pirmiausia klasinių) netolydumų, tačiau DTK filmai tuos netolydumus nugesina ir užglaisto, grąžina visuomenės kūnui arba suteikia jam naują rišlumo laipsnį.