Esu kvalifikuota žudymų, nykimo, naikinimo kine
žiūrovė. Šį bei tą rašiau apie Antrojo pasaulinio karo vaizdavimą kine ir
istorinę atmintį. Valandų valandas žiūrėjau Leningrado blokados filmus,
vaidybinius ir dokumentinius. Holokausto, genocido Ruandoje, Kambodžoje,
Indonezijoje filmai – visų nė neišvardysiu. O dar bylų fotografijos ir jų
pagrindu kuriami filmai ir dailės kūriniai. Nuolat ir vis dar kalbu apie tai,
kai tik pakviečia paskaitos ar pranešimo skaityti. Kodėl tai darau „asmenybiškai“,
dar pagalvosiu. Akademiškai – tyrinėju vizualiuosius ilgalaikio nykimo, mirimo,
žudymo atminties režimus.
Kai rašiau apie blokadą, vienu metu pradėjau nubusti
naktį, nes iš nosies liejosi kraujas. Už lango Manhattanas, galvoje 1942 m. žiemos
Leningrado gatvės. Galvojau, baigiu šį straipsnį – ir daugiau niekada. Nes
kūnas nebepakelia. Nepraėjo nė pusmečio, ir atsirado visi kino genocidai.
„Žudymo aktas“ („The Act of Killing“, Joshua
Oppenheimer, 2012) – filmas apie 1965 m. Indonezijoje prasidėjusias skerdynes,
kurių aukų skaičius įvairiais duomenimis svyruoja nuo pusės iki milijono per
mažiau nei du metus.
Galima papasakoti ir kitaip: tai filmas apie Anwarą,
taip mėgusį amerikiečių kiną, jog pagrindinio darbo vietą įsirengė priešais
kino teatrą. Darbas – kankinimas ir žudymas. Mizanscenos – iš gangsterių filmų.
Žingsniai per gatvę iš kino į kontorą – Elvio Presley‘o ritmu.
Pranešimai
