Tai
ištrauka iš straipsnio „Derybos dėl istorijos ir tapatumo dirbtuvės: Antrasis pasaulinis karas šiuolaikiniame rusų kine“, parengto knygai: Natalija
Arlauskaitė, Dovile Jakniūnaitė (sud.), Šiuolaikinės Rusijos tapatybės paieškos
ir politinė praktika, 1990-2010 m., Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013.
Negausūs 1990-1999 m. filmai apie Antrąjį pasaulinį, tiksliau –
Didįjį Tėvynės karą (DTK), dažnai kalba apie pačią karo pradžią arba pokarį ir
nuolat grįžta prie represinės valdžios ir žmogaus santykio. Pavyzdžiui, filmas
„Birželio 22 d., lygiai 4 val…“ (22 июня,
ровно в 4 часа…, 1992, rež. Boris Galkin) baigiasi auštant birželio 22 d. rytui, kai filmo pavadinimo žodžiai
skambėjo iš garsiakalbių, skelbdami karo pradžią, o jis pats – apie stalininį
valdymą, slaptąsias tarnybas ir represijas. Komedija „Encore, dar syk encore!“
(Анкор, еще анкор!, 1992, rež. Piotr
Todorovskij) pasakoja apie perėjimą iš karo į „ne karą“ 1946—1947 m. ir apie
kontržvalgybos (SMERŠo) galią. Stalino ir represijų šmėkla yra esminiai
„Generolui“ (Генерал, 1992, rež. Igor
Nikolajev), kuris prasideda 1941 m. kovą represuoto generolo kvotimu, ir
„Saulės nualintiems“ (Утомленные солнцем,
1994, rež. Nikita Michalkov),
kur veiksmas vyksta prieš pat karą ir pasakojama
istorija apie represijas ir kaltę. Net maršalo Žukovo šlovintojas rež. Jurijus
Ozerovas savo 1995 m. kompiliaciją „Didysis karvedys Georgijus Žukovas“ (Великий полководец Георгий Жуков)[1] sumontuoja iš fragmentų
nuo prieškario santykių su Stalinu iki pokario „dvaro rūmų“ intrigų. Ta pati
tendencija išlieka ir koprodukcijos filmuose „Artimas ratas“ (Ближний круг/The Inner Circle, 1992,
rež. Andron Končialovskij) ir „Rytai-Vakarai“ (Восток-Запад/Est-Ouest, 1999, rež. Régis Wargnier): vienas
prasideda 1939 m. ir baigiasi Stalino mirtimi 1953 m., kitas – prasideda
pokariu, kai dalis buvusių emigrantų grįžo į Tarybų Sąjungą, ir baigiasi
vėlyvuoju sovietmečiu; abu – apie valdžią, represijas, kasdienį pasirinkimą ir
nutylėtos istorijos prakalbinimą.
Paskutiniuoju XX a. dešimtmečiu rusų kinas kūrė filmus, kuriuos
dažnai tik su tam su tam tikromis išlygomis galima priskirti prie DTK filmų.
Tai laikas, kai populiarioji vaizduotė ieškojo naujo pasakojimo apie savąją
istoriją ir kūrėsi kasdienio santykio su valdžia modelius, apskritai reflektavo
valdžią jos kraštutiniu – totalitariniu – pavidalu. Būtent šiuo aspektu su
populiariuoju šio dešimtmečio DTK kinu „sukimba“ autorinis Aleksandro Sokurovo
projektas apie valdžios/galios kūnus – Hitlerį, Leniną, imperatorių Hošimoto ir
Faustą: „Molochas“ (Молох, 1999),
„Jautis“ (Телец, 2000), „Saulė“ (Солнце, 2004) ir „Faustas“ (Фауст, 2011).
Dauguma pirmojo XXI a. dešimtmečio rusų filmų apie DTK skirti
įvykiams po 1943 m., karo dinamikai sukant pergalės link. DTK vaizdavimas rusų
kine šiuo dešimtmečiu tai - pačiais bendriausiais bruožais – būdas fantazuoti
ir simboliškai palaikyti homogenišką kolektyvinį kūną, suteikiant šiam kūnui
afektyvaus bendrumo, išgyvenamo bendrai nugalint priešą arba pasiaukojant dėl
bendros pergalės. Šis homogeniškumas suvokiamas kaip vidujai problemiškas arba dėl
tautinių, arba dėl socialinių (pirmiausia klasinių) netolydumų, tačiau DTK
filmai tuos netolydumus nugesina ir užglaisto, grąžina visuomenės kūnui arba
suteikia jam naują rišlumo laipsnį.
Pranešimai
