monstracija (i)

Kino naratologijos terminas (pranc. monstration, angl. monstration, lot. monstrare – ‚rodyti‘), detaliai aptariamas André Gaudreault knygoje „Nuo Patono iki Liumière‘ų: naracija ir monstracija literatūroje ir kine“. Kino tekste monstracija priešinama naracijai, tačiau laikoma ne jos opozicija, o kitokia pasakojimo forma. Šis santykis lyginamas su antikinės dramos diegezės ir mimezės, suprantamos ne kaip pasakojimo išnykimas arba nulinis pasakojimas, o kaip pasakojimas be pasakotojo – vaidinimas, santykiu. Jei „tekstiniame pasakojime“ galioja priešprieša sakymas vs. rodymas (telling vs. showing), tai teatrinėje monstracijoje, kuriai iš dalies priklauso ir kinas, mes susiduriame su opozicija nemimetinė diegezė vs. mimetinė diegezė. Kine, anot Gaudreault, monstracija yra pirminis naratyvumo lygmuo, o naracija ateina kartu su montažu – laiko tvarka.

Monstracijos lygmens ar pasakojimo moduso įvedimas leidžia kalbėti ir apie dvi kokybiškai skirtingas pasakojimo instancijas: monstratorius tapatinamas su filmuojančios kameros žvilgsniu, o naratorius – su nufilmuotos medžiagos tvarkymo/valdymo instancija. Jų esminis skirtumas reiškiasi laiko atžvilgiu. Monstratoriaus laikas visada esamasis, jo padėtis visada sinchroninė, jis neturi laikinės distancijos su stebimu/filmuojamu įvykiu. Naratorius kuria įvairialypes laikines distancijas su filmuotu įvykiu, valdo laikinius pertrūkius, nuokrypius ir skirtumus, bet koks montažo veiksmas „išmeta“ jį iš esamojo laiko. Tokiu būdu pasakojimo modusų – monstracijos ir naracijos – išskaidymas leidžia Gaudreault teigti, kad kinas yra kompleksinė sistema, sudaroma iš šių modusų kombinacijų ir įtampų, o už monstratoriaus ir naratoriaus stovi meganaratorius, dvigubas – monstracijos ir naracijos – agentas atsakingas už dviejų modusų jungtį.

Vienas iš monstratorių--naratorių santykio Gaudreault pavyzdžių: Walteris Neffas iš „Dvigubo draudimo“ (“Double Indemnity”, Billy Wilder, 1944) yra personažas ir užkadrinis pasakotojas. Bet jam negalima priskirti naratoriaus funkcijos, nes jis yra pirma monstratoriaus žvilgsnio objektas, o po to – naratoriaus, organizuojančio pasakojimo laiką. Todėl jam gali atitekti tik „deleguoto naratoriaus (pasakotojo)“ pozicija, viena iš sub-naratorių pozicijų.



André Gaudreault, From Plato to Liumière: Narration and Monstration in Literature and Cinema. Translated by Timothy Barnard. – University of Toronto Press, 2009.