2013 m. gegužės 5 d., sekmadienis

„Persona“: fotografija ir jausmų protezai


Kaip kalbėjimą apie fotografijų indeksiškumą (sukibimą su tikrove) pakeičia jų inkorporavimas į vaidybinį kiną, nebūtinai arba netiesiogiai reflektuojantį istoriją: jų atranka, didinimas, fragmentavimas, santykis su filmo visuma? Pavyzdžiui, Ingmaro Bergmano Persona” (1966) nėra filmas „apie istoriją“ – tai veikiau parabolė apie „tikrumo“ jausmo praradimą, kai viskas, ypač žodžiai, ima atrodyti vaidyba ir apgaulė. Todėl aktorė Elizabetė (Liv Ullman) atsisako scenos ir kalbėjimo. Sužadinti emocinį atsaką, sukelti siaubą ar priversti kūną virptelėti gali arba stiklinės šukės, kurias keršydama palieka seselė Alma (Bibi Andersson), o Elizabetė ant jų užmina, arba karo žiaurumų vaizdai.
Pirma Elizabetė žiūri televizijos reportažą apie Vietnamo karą ir 1963 m. Saigono gatvėje susideginusį budistų vienuolį, o vėliau knygoje randa žymiąją 1943 m. liepos 13 d. Varšuvos geto fotografiją su berniuku iškeltomis rankomis, kurį kartu su kitais geto gyventojais nacių kariškiai, naikinantys getą, veda myriop1.