Kaip
kalbėjimą apie fotografijų indeksiškumą (sukibimą su tikrove) pakeičia jų
inkorporavimas į vaidybinį kiną, nebūtinai arba netiesiogiai reflektuojantį
istoriją: jų atranka, didinimas, fragmentavimas, santykis su filmo visuma?
Pavyzdžiui, Ingmaro Bergmano „Persona” (1966) nėra filmas „apie istoriją“ –
tai veikiau parabolė apie „tikrumo“ jausmo praradimą, kai viskas, ypač
žodžiai, ima atrodyti vaidyba ir apgaulė. Todėl aktorė Elizabetė (Liv Ullman)
atsisako scenos ir kalbėjimo. Sužadinti emocinį atsaką, sukelti siaubą ar priversti
kūną virptelėti gali arba stiklinės šukės, kurias keršydama palieka seselė Alma
(Bibi Andersson), o Elizabetė ant jų užmina, arba karo žiaurumų vaizdai.
Pirma
Elizabetė žiūri televizijos reportažą apie Vietnamo karą ir 1963 m. Saigono
gatvėje susideginusį budistų vienuolį, o vėliau knygoje randa žymiąją 1943 m.
liepos 13 d. Varšuvos geto fotografiją su berniuku iškeltomis rankomis, kurį
kartu su kitais geto gyventojais nacių kariškiai, naikinantys getą, veda myriop1.