Paskutinės vakarienės geometrija

1951 m. Akira Kurosawa sukūrė filmą pagal Fiodoro Dostojevskio romaną „Idiotas“. Tai viena iš ilgiausių šio romano ekranizacijų, pradinio varianto trukmė buvo daugiau nei keturios valandos – 265 min. Studijai „Shochiku“, kuri specializavosi psichologinių dramų kūrime, pareikalavus, Kurosawa sutrumpino filmą pusantro karto – iki 166  min., jo pirminis variantas neišliko[1]. Šias grumtynes su romanu, jo apimtimi ir svoriu Kurosawa juto nuolat:

„Kurti šitą filmą buvo labai sunkus darbas – labai sudėtingas. Kartais jaučiausi lyg norėčiau mirti. Dostojevkis pakankamai sunkus, ir dabar jis prispaudė mane – sužinojau, kaip jaučiasi tie milžinai sumo kovotojai. Bet vis vien tai buvo nuostabi patirtis“[2].

Dauguma rašiusiųjų apie filmą laiko jį visiška nesėkme, skiriasi tik įvardijamos nesėkmės laipsnis ir formuluotė: „kai pasirodė pabaigto filmo recenzijos, jos buvo veidrodinis studijos požiūrio į mane atspindys. Visos be išimties jos buvo piktos“[3]; „filmas nei Dostojevskio, nei Kurosawos, <...> žodžiai ir personažai vietoje, bet dvasia visiškai dingusi, nes perkėlimas pernelyg pažodinis“[4]; „troškimas ‚išsaugoti‘ Dostojevskį silpnina filmą kiekviename posūkyje“[5]; „Kodėl tuomet [nepaisant žavėjimosi Dostojevskiu, estetinio ir etinio artumo jam – N.A.] jo ‚Idioto‘ versija tokia įstabiai prasta? <...> o ‚Idioto‘ versija tokia gluminančiai bloga, kokia tik gali būti“[6].

Buvo ir palaikiusiųjų Kurosawos „Idiotą“: prancūzų kinotyrininkas, parašęs svarbią studiją apie japonų kiną „Stebėtojui iš tolo: forma ir prasmė japonų kine“, Noëlis Burchas manė, kad šis filmas – „galbūt vienintelė Dostojevskio ekranizacija, bent kažkiek perteikianti originalo sudėtingumą ir dramatinį intensyvumą“, ir pastebėjo „išskirtinę adaptacijos kokybę[7], tačiau skyrė jai vos pastraipą.

Šios nesėkmės priežastimi minima daug dalykų, vienas kurių – keblus krikščioniškosios romano problematikos įvietinimas filme, kuriame XIX a. Rusija tampa XX a. pokario Japonija. Pavyzdžiui, žymusis kunigaikščio Myškino ir Rogožino apsikeitimas kryželiais tampa apsikeitimu amuletais. Tačiau atrodo, kad krikščioniškoji dimensija priklauso ne tiek filmo žodžiams ir daiktams, kiek jo geometrijai. Ir ne būtinai tose filmo vietose, kurios nurodo į analogiškas simboliškai svarbias romano vietas.

Pirmoji romano dalis baigiasi tuo, kad po kelių vienas kitą pranokusių skandalų, netikėto Myškino piršimosi Nastasjai Filipovnai ir kitų herojų išbandymo deginamais pinigais „visa Rogožino gauja su triukšmu, bildesiu, šauksmais nudūmė per kambarius prie durų paskui Rogožiną ir Nastasją Filipovną“[8]. Kurosawos filme šis nudūmimas vyksta lygiagrečiai keliskart prieš tai rodytam stalui, už kurio veiksmas sluoksniuojasi keliomis plokštumomis/planais. Šiame epizode Kameda (Myškinas) jau supranta, kad nelaimė – visų jų nelaimė – įvykusi. Netrukus tarp jo ir stalo prabėgs visa gauja Akamai (Rogožinui) ir Taeko (Nastasjai Filipovnai) iš paskos.

Jų bus dvylika.

---

[1] Goodwin, Akira Kurosawa and Intertextual Cinema, p. 71.

[2] Andrew Sarris, Interviews with Film Directors, New York: Avon Books, 1967, p. 298.

[3] Akira Kurosawa, Something Like an Autobiography, New York: Vintage Books, 1983, p.187

[4] Donald Richie, The Films of Akira Kurosawa, 3^rd edition, Berkeley, London: University of California Press, 1996, p. 81.

[5] Richie, ten pat.

[6] Stephen Prince, The Worrior’s Camera: The Cinema of Akira Kurosawa, Princeton: Princeton University Press, 1992, p. 139.

[7] Noël Burch, To the Distant Observer: Form and Meaning in Japanese Cinema, 1979, p. 299.

[8] Fiodoras Dostojevskis, Idiotas, Vilnius: Margi raštai: 2009, p. 194.

Asmeniniai sovietmečio archyvai

Visai neseniai „Titanike“ vyko Aistės Kirvelytės paroda „Davaite liubit drug druga“. Parašiau apie ją nedidelį tekstą „7 meno dienoms“: apie de- ir rearchyvavimą, (po)sovietmečio jungtis, vizualumo režimus ir kitus dalykus.

Čia sudedu nuorodas į straipsnyje minimus kitus archyvinio vizualumo projektus, svarbius šiame kontekste:

Vitalij Manskij, „Privačios kronikos. Monologas“, 1999.

Gintaras Zinkevičius, „Kareivio dienoraštis. 1983-1985“, 2014.

Natalja Reznik, „Tėvo beieškant“, 2013.

Bill Morrison, „Decasia“, 2002.

*Turėjo būti paminėti Aurelijos Maknytės tęstiniai projektai „Burning Slides“ ir „Rekonstrukcija“.

Deimantas Narkevičius, „Once in the XXth C.“, „Į nežinią“, 2009

Péter Forgács, „Privati Vengrija“

Sergejus Loznica, „Pasirodymas“, 2008

Chruščiovas čiaudi

Skiriama pirmajai Politikos ir medijų studentų laidai

Kai kūrėme P&M magistro programą TSPMI, tikėjomės aplink politikos ir medijų problematiką suburti žmones, nestandartiškai žiūrinčius ir į politiką, ir į medijas. Ir mes jų sulaukėme.

Šiandien pirmoji P&M laida gauna diplomus.

Mieli kolegos, sveikinu jus, linkiu atšvęsti iš širdies, o tada sugrįžti prie medijų, kurių politiškumas ne visuomet akivaizdus, o kartais ne pats svarbiausias, bet patikimai parūpina galvosūkius ir jų sprendimo malonumą!

Šįkart – „multikai“. Koliažinė, arba „cut-out“ animacija, kuri šiame atviruke jums prasideda Lotte’s Reiniger pasaka, o baigiasi Nikitos Chruščiovo siurrealistiniu anekdotu: kartą 1960 m. spalį pagrūmojęs batu JTO ar tik norėjęs tai padaryti, taip su juo rankoje ir lieki žmonių atmintyje ir nenustoji – prisimintas – čiaudėti.

Lotte Reiniger (Vokietija), viena pirmųjų animatorių, kūrė siluetų filmus, taip pat pilnametražius – „Princo Achmedo nuotykiai“ (1926). Bet šiandien žiūrime „Pelenę“ – tai 1922 metai!

Amerikietis Josephas Cornellas darė erdvinius koliažus – žymiąsias dėžes. Lorence’as Jordanas, buvęs jo padėjėju ir užbaigęs Cornello filmą „Jack‘s Dream“, iškarpė elegišką „Carabosse“ (1980), su Eriko Satie muzika išlydintį mielas ekscentriškas senienas.

Jurijų Noršteiną visi pažįsta iš „Ežiuko rūke“. Čia karpiniai išdėlioti keliais sluoksniais stiklinėje dėžėje, perskirtoje keliomis stiklinėmis plokštėmis. Jo „Pasakų pasaka“ (1979) dažnai vadinamas visų laikų geriausiu animaciniu filmu. Jau daug metų Noršteinas kuria filmus kartu su savo žmona Frančeska Jarbusova, o prasidėjo jų bendradarbiavimas nuo „Lapės ir zuikio“ (1973).

Jei mėgstate seną gerą „Monty Python“, prisimenate ir Terry’o Gilliamo užsklandas, kurias galima žiūrėti atskirai. Ir kiekvieną kartą džiaugtis. 

Lewisas Klahras mėgsta film noir, pasišaipyti iš popkultūros ir senus žurnalus. Štai „Altairas“ (1995), kurį Klahras sukarpė iš penktojo dešimtmečio „Cosmopolitan“.

Stanas Vanderbeekas – šeštojo septintojo dešimtmečių legendinio niujorkietiško avangardo figūra. Jam rūpėjo ir mokslinė fantastika, ir politika. Vienodai koliažiškai ir siurrealistiškai. Taigi – Chruščiovas kątik apsilankė Niujorke, įsiminė batu rankoje ir ėmė čiaudėti: "Achooo Mr. Kerrooshev" (1960).