Chruščiovas čiaudi

Skiriama pirmajai Politikos ir medijų studentų laidai

Kai kūrėme P&M magistro programą TSPMI, tikėjomės aplink politikos ir medijų problematiką suburti žmones, nestandartiškai žiūrinčius ir į politiką, ir į medijas. Ir mes jų sulaukėme.

Šiandien pirmoji P&M laida gauna diplomus.

Mieli kolegos, sveikinu jus, linkiu atšvęsti iš širdies, o tada sugrįžti prie medijų, kurių politiškumas ne visuomet akivaizdus, o kartais ne pats svarbiausias, bet patikimai parūpina galvosūkius ir jų sprendimo malonumą!

Šįkart – „multikai“. Koliažinė, arba „cut-out“ animacija, kuri šiame atviruke jums prasideda Lotte’s Reiniger pasaka, o baigiasi Nikitos Chruščiovo siurrealistiniu anekdotu: kartą 1960 m. spalį pagrūmojęs batu JTO ar tik norėjęs tai padaryti, taip su juo rankoje ir lieki žmonių atmintyje ir nenustoji – prisimintas – čiaudėti.

Lotte Reiniger (Vokietija), viena pirmųjų animatorių, kūrė siluetų filmus, taip pat pilnametražius – „Princo Achmedo nuotykiai“ (1926). Bet šiandien žiūrime „Pelenę“ – tai 1922 metai!

Amerikietis Josephas Cornellas darė erdvinius koliažus – žymiąsias dėžes. Lorence’as Jordanas, buvęs jo padėjėju ir užbaigęs Cornello filmą „Jack‘s Dream“, iškarpė elegišką „Carabosse“ (1980), su Eriko Satie muzika išlydintį mielas ekscentriškas senienas.

Jurijų Noršteiną visi pažįsta iš „Ežiuko rūke“. Čia karpiniai išdėlioti keliais sluoksniais stiklinėje dėžėje, perskirtoje keliomis stiklinėmis plokštėmis. Jo „Pasakų pasaka“ (1979) dažnai vadinamas visų laikų geriausiu animaciniu filmu. Jau daug metų Noršteinas kuria filmus kartu su savo žmona Frančeska Jarbusova, o prasidėjo jų bendradarbiavimas nuo „Lapės ir zuikio“ (1973).

Jei mėgstate seną gerą „Monty Python“, prisimenate ir Terry’o Gilliamo užsklandas, kurias galima žiūrėti atskirai. Ir kiekvieną kartą džiaugtis. 

Lewisas Klahras mėgsta film noir, pasišaipyti iš popkultūros ir senus žurnalus. Štai „Altairas“ (1995), kurį Klahras sukarpė iš penktojo dešimtmečio „Cosmopolitan“.

Stanas Vanderbeekas – šeštojo septintojo dešimtmečių legendinio niujorkietiško avangardo figūra. Jam rūpėjo ir mokslinė fantastika, ir politika. Vienodai koliažiškai ir siurrealistiškai. Taigi – Chruščiovas kątik apsilankė Niujorke, įsiminė batu rankoje ir ėmė čiaudėti: "Achooo Mr. Kerrooshev" (1960).