2013 m. balandžio 26 d., penktadienis

Žirafos ir kiti gandrai


Niujorke vyksta kino festivalis „Be Film“. Čia rodomi animaciniai ir eksperimetiniai trumpo metro filmai mažose salėse.

Štai keli animaciniai, kuriuos rekomenduoju. Iš prieinamų.

Linear, 6 min., Amir Admoni (Brazilija) – kelio juostų darbininkas



5M80, 7 min., Nicolas Deveaux (Pancūzija) – žirafos ir sportas
Flamingo Pride, 6 min., Tomer Eshed (Vokietija) – flamingas: savas tarp svetimų, svetimas tarp savų

Beach, 5 min., Pawel Prewencki (Lenkija) – tikrai saulė ir paplūdimys


Keli ankstesnių metų ypatingumai:


Teat Beat of Sex, Signe Baumane, JAV – džiaugsmingai apie sekso dramas

Bottle, Kirsten Lepore (JAV) – ir, žinoma, laiškas
Procrastination, John Kelly (JK) – daug, daug būdų
Santa: The Fascist Years, Bill Plympton (JAV) – įvykių kronika

2013 m. balandžio 24 d., trečiadienis

Mae West kūnas „autentiškumo“ rinkoje


[Tai skyrelis iš straipsnio "Kaip padaryta Mae West: kempas ir naratyviniai ekscesai", pasirodysiančio žurnale  Acta Academiae Artium Vilnensis]

1935 m. Salvadoras Dali nutapė Mae West portretą, kuriame blondinės garbanų vaidmenį atliko užuolaidos, akių – paveikslai, kabantys sienoje, nosies – židinys, lūpų – sofa. Vadinasi jis „Mae West kambarys“. Kiek vėliau sofa iš paveikslo tapo sofos modeliu „Mae West lūpos“, priderintu prie siurrealistinio interjero, kurį Dali sukūrė anglų poetui ir mecenatui Edwardui Jamesui. 

Nuo to laiko ant „Mae West lūpų“ sėdėta nemaža. Pastaruoju metu jų prireikė atlikėjai Beyonce atliekant dainą „Speechless“ ir burleskos šokėjai Ditai von Teese, apeliuojančiai – kaip Mae West – sykiu į heteroseksualią ir gėjų auditoriją, per Vokietijos atstovų pasirodymą  2009 m. „Eurovizijoje“.

Sofa vaidino svarbų vaidmenį ir Mae West įžengiant į sceną. Kadaise ji „nužiūrėjo“ šį būdą priblokšti publiką iš pirmo žvilgsnio iš „moteriškumo iliuzionisto“, Brodvėjaus moterų impersonatoriaus[1] – iki pat estrados karjeros pabaigos aštuntajame dešimtmetyje ji pasirodydavo scenoje gulėdama sofoje, išnešamoje ant raumeningų asistentų rankų. T. y. tuo metu, kai scenos deivei jau buvo smarkiai virš septyniasdešimties ir net aštuoniasdešimties metų. Nors apie West amžių buvo juokaujama jau tada, kad Dali iš skirtingų daiktų dėliojo jos portretą: kai skaičių fokusininkas iš 1935 m. Alfredo Hitchcocko filmo „39 laipteliai“ kviečia publiką užduoti sudėtingus klausimus, vienas iš jų yra „Kiek metų Mae West?“.

2013 m. balandžio 13 d., šeštadienis

Frankenšteino monstras – virtas, siūtas ir lydytas


Filmai apie Frankenšteino sukurtą monstrą ko gero visada turi fizinės jo „gamybos“ sceną. 1910 m. Thomo Edisono Viktoras Frankenšteinas išranda ne tiek būdą sudėlioti vientisą kūną iš mirusiųjų fragmentų (toks buvo Mary Shelley grumtynių su dievu kelias), kiek stebuklingos sriubos receptą, iš kurios iškyla neregėta būtybė (2:20).

Chrestomatinio 1931 m. Jameso Whale’o iš gabaliukų sudėlioto monstro gyvybę įžiebia žaibo elektra:

Būtent šį siūto kūno ir gamtai patikėto elektros smūgio derinį rinksis dauguma režisierių iki pat pernykščio Timo Burtono „Frankenweenie‘o“:

 „Frankenšteiniškieji“ filmai beveik visada fantazuoja modernybės pavojus – pirmiausia mokslo ir technikos galias bei gyvybės išmatuojamumą, kontrolę, apgrąžą – ir tuo pat metu jų malšinimo, nukenksminimo būdus: modernybės laboratorijos, net jei siužetas sušiuolaikinamas, iškeliamos į senas pilis, rūsius ir palėpes, o mokslo spektaklis namudinis, butaforinis, kai kolbų dydis pranoksta jų naudą.

Tačiau yra ir kitokių fantazijų apie sudurtinius kūnus, gyvybės alchemiją ir kiną.