Frankenšteino monstras – virtas, siūtas ir lydytas

Filmai apie Frankenšteino sukurtą monstrą ko gero visada turi fizinės jo „gamybos“ sceną. 1910 m. Thomo Edisono Viktoras Frankenšteinas išranda ne tiek būdą sudėlioti vientisą kūną iš mirusiųjų fragmentų (toks buvo Mary Shelley grumtynių su dievu kelias), kiek stebuklingos sriubos receptą, iš kurios iškyla neregėta būtybė (2:20).

Chrestomatinio 1931 m. Jameso Whale’o iš gabaliukų sudėlioto monstro gyvybę įžiebia žaibo elektra:

Būtent šį siūto kūno ir gamtai patikėto elektros smūgio derinį rinksis dauguma režisierių iki pat pernykščio Timo Burtono „Frankenweenie‘o“:

 „Frankenšteiniškieji“ filmai beveik visada fantazuoja modernybės pavojus – pirmiausia mokslo ir technikos galias bei gyvybės išmatuojamumą, kontrolę, apgrąžą – ir tuo pat metu jų malšinimo, nukenksminimo būdus: modernybės laboratorijos, net jei siužetas sušiuolaikinamas, iškeliamos į senas pilis, rūsius ir palėpes, o mokslo spektaklis namudinis, butaforinis, kai kolbų dydis pranoksta jų naudą.

Tačiau yra ir kitokių fantazijų apie sudurtinius kūnus, gyvybės alchemiją ir kiną.

2010 m. Billo Morrisono „Gyvybės kibirkštis“ („Spark of Being“), kaip ir nemaža jo ankstesnių filmų, sumontuotas iš archyvuose rastų dažniausiai anoniminių senų filmų fragmentų (found footage). Jis vienas retesnių, atliepiančių fragmentišką Shelley romano struktūrą: monstro vientisumas yra problemiškas dar ir todėl, kad monstriškumas ir jo „sunorminimas“ neturi (stabilaus) diskurso subjekto – kalbėjimas apie monstrą toks pat  sudurtinis, nesuvedamas į vieną instanciją, kaip jis pats, o todėl (šioje sistemoje) pasmerktas.

„Gyvybės kibirkštis“ naudoja ne tik senųjų filmų fragmentus, bet ir pažeistą juostelę, kurioje buvę vaizdai beveik arba visai pranykę dėmėse ir išsilydę kartu su juostelės paviršiumi. Šios dėmės, pažeidimai, yrimo ženklai įvairiai apdorojami, ryškinami ir itin intensyviai veikia skyriuje „Gabus studentas“ (10:05), kuriame bevardis išradėjas gilinasi į mokslo paslaptis. Kitas skyrius „Daktaro sutvėrimas“ (15:20) prasidės bevaisės žemės landšaftu ir montuos mokslinių ir mokomųjų filmų gabaliukus, kuriuose matomi tikros laboratorijos ir eksperimentai, ir taip ir neparodys neįmanomo subjekto.

Pažinimo kelias, šiame filme svarbesnis nei monstro dirbtuvės, jo fantazavimas tiesiogiai susiję su materialiomis kino juostelės savybėmis. Mikrobų judėjimas po mikroskopu dažnai supanašėja su juostelės deformavimusi, pūvančios žuvies žvynai – su želatinos ir sidabro dėmėmis. Įsižiūrėjimą į pasaulį, skverbimąsi į jį žymi įsižiūrėjimas ne tik ir ne tiek į juostelėje fiksuotus objektus, kiek į ją pačią, jos plono paviršiaus išretėjimą, sutankėjimą, išsilydimo linijų dinamiką.

Morrisonas siūlo oksimoroninį judesį – mokslinė ir diegetinė (pasakojamos istorijos) pažanga, judėjimas pirmyn vaizduojami kaip kino juostelės archeologija, savotiški jos paviršiaus, emulsijos kasinėjimai. Vietoj anachroniškos „frankenšteiniškųjų“ filmų modernybės – modernybės (=kino) archeologija.