Filmai apie filmus #4, proginis

Kovo 22 d. svarbi kino istorijoje – šią dieną 1895 m. įvyko pirmasis privatus kino seansas. „Privatus“ reiškia, kad pinigai nebuvo imami. O auditorija susirinko gausi – broliai Lumière‘ai rodė savo filmus 200 žiūrovų, Nacionalinės industrijos vystymosi draugijos nariams. Taigi „privatus“ seansas buvo sykiu ir korporacinis, rodantis juostos ir technikos galimybes.

Po kelių metų, kai kino žiūrėjimas tapo stabiliai kolektyvinis ir už tam tikrą mokestį, pasirodė filmas apie privataus, bet primygtinio žiūrėjimo, žvilgsnio pavojus. Škotas Jamesas Williamsas sukūrė „Didįjį prarijimą“ (The Big Swallow, 1901):

Šiame vienos minutės filme vyriškis nenori filmuotis ir rodo nepasitenkinimo ženklus; tada ima judėti į mus, prasižioja ir jo burna užima visą ekraną palikdama jį tiesiog juodu paviršiumi; juodas paviršius tampa tūriu, duobe, į kurią įkrenta ir kamera, ir kino operatorius; juoduma tampa užsičiaupiančia burna, ir vyriškis traukiasi atgal į foną, kur ir buvęs pačioje pradžioje, tik dabar žymiai laimingesnis – prarijęs įkyruolį operatorių. Filmas laikomas pirmuoju super stambiojo plano pavyzdžiu.

„Didysis prarijimas“ įdomus pirmiausia todėl, kad susieja kameros ir žiūrov(i)ų salėje žvilgsnį: kameros, kurią kėsinasi praryti burna, vieta sutampa su mūsų užimama, būtent kiekviena(s) iš mūsų atsiduria pavojuje. Tomas Gunningas pastebi, kad žiūros taškas čia pajungtas stabiliam kadro rėmui – jis lieka nekintantis: tai žmogus juda kadre, o ne kamera keičia savo poziciją. Nejudantis rėmas veikia kaip subjektyvaus žiūros taško generatorius (Tom Gunning, „‘Primitive‘ Cinema: A Fram-Up? Or the Trick‘s on Us“, Cinema Journal, 1989, 28 (2), p. 9).  Šis kameros nejudumas ir žiūros taškų suliejimas leidžia Jennifer M. Baker plėtoti idėją apie kūniškumo mainus, chiazmines kūniškumo figūras tarp filmo ir žiūrov(i)ų remiantis mus sugeriančio, prarijančio ekrano (reginio) metafora (Jennifer M. Baker, The Tactile Eye: Touch and the Cinematic Experience, Berkeley: University of California Press, 2009, p. 157-161).

Tačiau ne mažiau svarbu tai, kad nejudantis kadro rėmas tampa fizinių vaizduojamo kūno parametrų ir net visuminio vaizdo transformavimo prietaisu: burna, apžiodama kameros objektyvą ir sutapdama su kadro rėmu (nelygiu objektyvo dydžiui), yra žymiai didesnė nei jos visas iki tol matytas kūnas. Kaip kreivas veidrodis apdovanoja mus savo kreivoje plokštumoje milžiniška galva, bet padaro bekojus, taip šis objektyvas/kadro rėmas veikia kaip topologinių (erdvinių) manipuliacijų mašinėlė: kai burna užima visa ekraną, likęs kūnas „susigeria“ į ją, virsta ja. Burnos ertmė ne užstoja kūną, o ir yra visas kūnas. Iki lūpos „atsijungia“ nuo ekrano rėmo. Sutapimas su kuriuo sužadina tokio tipo kūno transformaciją, kuri, atsiribojus nuo 1901 m. burnos ir jos kūno persiliejimo, atrodo taip:

Kada nors vėliau bus apie „savarankiškas“ lūpas ekrane: