Madlenos Ašer žvilgsnis į Dreyerio medžius

1981 m. čekų animatorius Janas Švankmajeris sukūrė filmą pagal Edgaro Allano Poe apsakymą „Ašerių namo žlugimas“ (1839). Kaip ir ankstesni eksperimentinio, avangardinio kino režisieriai jis turėjo spręsti problemą – kaip pavaizduoti nežinomą, nesuprantamą ir intensyvų seno namo, slepiančio šeimos paslaptis, gyvenimą, kitaip tariant – nevienalytę tikrovę. Dar 1928 m. atsakymo į šį klausimą ieškojo iš karto dviejų filmų autoriai - Jeanas Epsteinas (žr. kadrą) ir Jamesas Watsonas su Melville‘uWebberiu.

Švankmajerio pasirinktą strategiją pačia bendriausia prasme galima pavadinti indeksine (Charleso Sanderso Peirce‘o terminais): tai, ką matome ekrane, yra kažkokio gyvenimo įspaudai, pėdsakai, o mes galime tik bandyti suprasti, ką reiškia šios turinčios fizinę išraišką, tačiau mums nežinomos žymės. Šį sprendimą filmo, paradoksaliai derinančio „dokumentiškumą“ ir animaciją, pradžioje skelbia tarp titrų pasirodantys kanopų, tiksliau pasagų, įspaudai kelio purvyne. Tik – arkliai  lieka nematomi, jų judėjimo ženklas mūsų akyse susiformuoja, įauga į molį, nurodydamas į žymę palikusį kūną, tačiau joks kūnas, išskyrus varną, filme taip ir nepasirodo. [http://www.tudou.com/programs/view/zynUUsDpIlk/, vienintelis variantas su pradžia]

Vėliau taip suprantamas indeksiškumas pasitrauks, materija – molis, akmuo, tinkas, medis, geležis, lapai – ims veikti savarankiškai: byrės, irs, sluoksniuosis, skils, minkysis, naikinsis nedalyvaujant jokiai išoriniai jėgai. Pabaigoje subyrės net varnas, atkeliavęs iš Poe eilėraščio: „Mano siela iš šešėlio, kurs ant tų grindų lentos/ Nepakils jau – niekados!“ Bet filmo pradžioje pateiktas skaitymo būdas vers ieškoti šios materiją veikiančios jėgos šaltinio, kuris taip ir liks nesuvoktas. Iš dalies taip atsitinka todėl, kad namas turi savo taisykles, jam negalioja dedukcinis indeksų skaitymas, seklio įgūdžiai.

Švankmajeris Ašerių namo tikrovei išreikšti siūlo ne judančią fotografiją, kuriai rutiniškai priskiriama indeksinės nuorodos, sukibimo su tikrove galia (nuo Bazino iki Barthes‘o), o tokį vizualumo režimą, kuriame indeksiškumo suspendavimas kvazifotografinės kilmės vaizde (kvazifotografiškumą paryškina stop-motion technika) ir yra būdas žymėti kitokią tikrovės kokybę. Jei analoginėse medijose „indeksiškumas garantuoja privilegijuotą santykį su tikrove, referencialumu ir materialumu“ (Mary Ann Doane), tai Švankmajeris, naudodamas dokumentinio kino elementus, rodo, kas atsitinka, kai iš šios koordinačių sistemos indeksiškumas išimamas, ir kokios (animacijos) priemonės gali tokį efektą kurti.

Kaip tokiu atveju gali būti pavaizduota Madlenos paslaptis? – namo šeimininko sesuo serga, miršta, laidojama šeimos mauzoliejuje, bet dėl namą ištikusios katastrofos ateina supratimas, kad Madlena buvo palaidota gyva. Kažkuriuo metu ji yra mirusi, bet gyva arba nei mirusi, nei gyva. Kategorijų painiojimas(is) kelia siaubą. Švankmajeris šį neapibrėžtumą sukuria karsto ne tiek išnešimo, kiek išjudėjimo į mauzoliejų scenoje (nuo 5:15 ypač 5:40 - 5:55, http://www.youtube.com/watch?v=bYoLdpO4GjE, garsą geriau išjungti - tai nėra originalus garso takelis).

Jos „pamušalas“ – Carlo Theodoro Dreyerio „Vampyro“ (1932) epizodas, kuriame Poe bendravardis Allanas Gray‘us, kovodamas su vampyrais, užmiega ir mato sapne ar vizijoje, kaip jo kūnas laidojamas gyvas. Ne (visišką) mirtį žymi žvilgsnis iš nešamo karsto į viršų (0:59:00), tapęs vienu iš žinomiausių kino epizodų:

Cituodamas „Vampyrą“ (matomus iš judančio karsto medžius) Švankmajeris sukuria gyvybės/mirties neapibrėžtumą rakursu, judėjimu ir kompozicija bei toliau komplikuoja tikroviškumo/indeksiškumo santykį, ne tik neįvardydamas galingos namą valdančios jėgos, bet suteikdamas jai autoreferencinį – kino – šaltinį, surakinantį ją ekrano plotmėje.