Kur rasti tikrą vampyrą?

Tokie paieškos žodžiai kažką atvedė į šį tinklaraštį. Šokių tokių atsakymų čia iš tiesų galima rasti. Tačiau galima suformuluoti ir visiškai aiškiai: teisingai pažiūrėjus vampyrų galima rasti čia, Lietuvoje, o žvilgsnis šia kryptimi turi būti gynybinis, bet žinantis, kad „jie“ jau tapo „mūsų“ dalimi. Paaiškinsiu.

Viena iš ekstravagantiškiausių Bramo Stockerio romano „Drakula“ kinematografinių versijų – kanadiečių režisieriaus Guy Maddino filmas „Dracula: Pages from a Virgin‘s Diary“ (2002). Jis perkelia Karališkojo Winnipego baleto spektaklį, pastatytą romano motyvais, į ekraną, žaisdamas su nebyliojo kino stilistika.

Visi „vampyriniai“ tekstai fantazuoja įvairiai suprantamą „svetimybę“ ir jos baimę, bet sykiu ir prasitaria apie tai, kad šie skirtingi „kiti“ jau įėjo (fiziškai, dantimis ir krauju) į „mus“. Šie tekstai paprastai nukenksmina vampyrus, atkurdami status quo, bet pats „kitybės“ fantazavimas nelieka be pasekmių – tai veikiau status quo ir jo atkūrimas be nuostolių yra pagrindinis fantazavimo objektas, apie kurį žinoma, jog jis jau prarastas, „mes“ pakitę, o riba tarp „mūsų“ ir įvairių „jų“ nyksta.

Tad daugybė „vampyrinių“ filmų (ir kitokių kūrinių) vadovaujasi orientalistine (pagal Edwardą Saidą) logika: „mūsų“ nesaugumas projektuojamas į „kitą“, o kita(s) dažniausia egzotiška(s) (iš menkai žinomų kraštų, neįprastos išvaizdos ir elgesio), nebylus (dauguma vampyrų turi akcentą, žymintį „mūsų“ kalbos stoką), seksualiai pavojingas (įkūnija „mums“ uždrausto geismo formas – nuo tiesiog seksualinio aktyvumo iki „netinkamų“ geismo objektų), necivilizuotas (jo raštas nesuprantamas, todėl „ne-raštas“, papročiai keisti, tikėjimas „laukinis“). „Kitu“ galima situatyviai žavėtis, bet jis aiškiai atskirtas, valdomas, dominuojamas, iš esmės negali būti lygus. Tad dažnai „vampyrinis“ tekstas – būdas artikuliuoti ksenofobiją, mizoginiją, homofobiją, socialinio mobilumo baimę („jie“ kėsinasi į „mūsų“ statusą), religinę neapykantą ir pan.

Guy Maddino filmas toks ir yra: jo pagrindinė gija – ksenofobija, svetimšalių ir apibendrintų „Rytų“ baimė, kuriai vizualiai suteikia formą Drakulos vaidmens atlikėjas Zhang Wei-Qiang, atvykęs į Winnipego trupę iš Kinijos. „Rytai“ čia plati kategorija, nes į ją įeina ne tik geografija, bet ir religija – monochrominiame (juodai baltame) filmo pasaulyje Drakulos atvykimą lydi žaluma, užliejanti ekraną, tad prie įvairiausių „vampyrinių“ fobijų prisideda islamofobija.

Kurioje gi vietoje į šią konstrukciją patenka Lietuva? Ji, žinoma, neįvardijama, bet įsitraukia į orientalistinių baimių tinklą pačioje filmo pradžioje – titruose. Filmo pradžios titrai bendrai nusako situaciją, be kita ko naudodami stilizuotus „senojo kino“ žemėlapius. Vienas iš jų pateikia Britaniją ir žemyninę Europą, o iš dešiniosios Europos pusės (rytų-pietryčių) į Britaniją plečiasi grėsmingos rodyklės, konvenciškai žyminčios invaziją. „Rytai“ šiuo atveju – visi „ne-mes“, tačiau jų turinys nėra visiškai apibendrintas ir belaikis („kažkada seniai seniai“). Jis turi savo aiškią vietą šiuolaikinėje istorijoje, kurioje intensyvi migracija sužadina „mūsų“ nesaugumą, taip pat dėl drąsios šalies piliečių. Egzotiškų, nebylių, pavojingų, necivilizuotų, norinčių „mūsų“ vietų, klausiančių apie vampyrus iš .uk. Bet „mes“ jau pasikeitę, „jie“ jau tapo „mūsų“ dalimi.

P.S. Vis stebiuosi – kodėl Lietuvoje, kur tiek daug baimių ir nesaugumo, niekas nekuria vampyrinių filmų? Gal prielaida neteisinga, o mes tikri vampyrofilai?