Keno Jacobso „Tobulas filmas“ sutvarkytas kaip
svyravimas tarp atsitiktinumo ir kartojimo(si), žr. ankstesnį įrašą. Ši
dinamika (atsitiktinumas vs
tvarka/hierarchija) apskritai būdinga kino raidai. Ją nusako klausimas: jei
kinas turi gebėjimą fiksuoti tikrovę, kokį fiksavimą laikysime tikrovišku – tą,
kuris pateikia nehierarchizuotą garsą/vaizdą, ar tą, kuriame yra „pagrindinis“
ir foninis, atsitiktinis garsas/vaizdas? (James
Lastra, Sound Technology and the American
Cinema: Perception, Representation, Modernity, New York: Columbia
University Press, 2000; Mary Ann Doane, The
Emergence of Cinematic Time: Modernity, Contingency, and the Archive,
Cambridge, Mass., and London: Harvard University Press, 2002).
Šis kintantis
„tikroviškumo“ kaip balanso tarp tvarkos ir atsitiktinumo turinys ne sykį tapęs
įvairiausios kokybės ir žanrų filmų pagrindu. Būtent apie įrašytos (garsinės) tvarkos
iliuziją ir fiasko pasakoja Coppolos „Pokalbis“. Viena iš serialo „Įstatymas ir
tvarka: ypatingų aukų skyrius“ serijų skirta nereikšmingos ir prastai matomos
detalės virtimui įrodymu po to, kai ji keliskart apdirbta ir paryškinta, ir šio
„įrodymo“ žlugimui dėl to, kad pats manipuliavimas vaizdu vadovaujasi tam
tikromis tikroviškumo prielaidomis. Žinoma, čia girdimi tolimi linkėjimai iš
Antonioni „Blow Up“. Net žymioji „Dainuojančių lietuje“ krūmų scena, kurioje kelissyk
bandoma įrašyti aktorės balsą, rodo, kaip formuojasi „gero“, sutvarkyto aplink
įsivaizduojamą klausos centrą, ir „defektinio“, neturinčio fokuso, išslystančio
balso konvencija:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą