Tobulas filmas, 1986 – II: gerai temperuota tvarka

socialiems sociologams

Keno Jacobso „Tobulas filmas“ sutvarkytas kaip svyravimas tarp atsitiktinumo ir kartojimo(si), žr. ankstesnį įrašą. Ši dinamika (atsitiktinumas vs tvarka/hierarchija) apskritai būdinga kino raidai. Ją nusako klausimas: jei kinas turi gebėjimą fiksuoti tikrovę, kokį fiksavimą laikysime tikrovišku – tą, kuris pateikia nehierarchizuotą garsą/vaizdą, ar tą, kuriame yra „pagrindinis“ ir foninis, atsitiktinis garsas/vaizdas?  (James Lastra, Sound Technology and the American Cinema: Perception, Representation, Modernity, New York: Columbia University Press, 2000; Mary Ann Doane, The Emergence of Cinematic Time: Modernity, Contingency, and the Archive, Cambridge, Mass., and London: Harvard University Press, 2002).

Šis kintantis „tikroviškumo“ kaip balanso tarp tvarkos ir atsitiktinumo turinys ne sykį tapęs įvairiausios kokybės ir žanrų filmų pagrindu. Būtent apie įrašytos (garsinės) tvarkos iliuziją ir fiasko pasakoja Coppolos „Pokalbis“. Viena iš serialo „Įstatymas ir tvarka: ypatingų aukų skyrius“ serijų skirta nereikšmingos ir prastai matomos detalės virtimui įrodymu po to, kai ji keliskart apdirbta ir paryškinta, ir šio „įrodymo“ žlugimui dėl to, kad pats manipuliavimas vaizdu vadovaujasi tam tikromis tikroviškumo prielaidomis. Žinoma, čia girdimi tolimi linkėjimai iš Antonioni „Blow Up“. Net žymioji „Dainuojančių lietuje“ krūmų scena, kurioje kelissyk bandoma įrašyti aktorės balsą, rodo, kaip formuojasi „gero“, sutvarkyto aplink įsivaizduojamą klausos centrą, ir „defektinio“, neturinčio fokuso, išslystančio balso konvencija: 

„Tobulas filmas“, be kita ko, pasakoja apie tai, kas yra „gera tvarka“ kine, kitaip – „gera istorinio pasakojimo tvarka“. Išbrokuotas vizualus atsitiktinumas ir nepakankamas garsas kartu su vis pasikartojančiomis su nedidelėmis variacijomis atpasakotomis įvykių versijomis siūlo tokią tvarkos idėją, kuri pati save sprogdina: kol formuojasi nugludintas verbalinis pasakojimas, pats jo kartojimas pertvarko dėmesio fokusą į jį supančius atsitiktinumus – grimasas, gatvės šviesą, keistuolius minioje ir pan. Tvarkos temperavimas (ir galiausiai diskvalifikavimas) vyksta per jos perteklių, kai „nutikimas“ ima viršų.