Anos Arkadjevnos Lumièrovos atmintis

Eilinis youtube įrašas susilaukė milijoninių peržiūrų. Šįkart – mergaitė nekantrauja važiuoti traukiniu ir labai jo laukia.

Kadro struktūra kone identiška kitam žymiajam traukinio atvykimui kine – į La Ciotat stotį 1895 m. brolių Lumière‘ų filme, simboliškai laikomame kino pradžia, nors tai ir ne visiškai taip.

Gerai žinoma, kad pirmieji siaubo apimti žiūrovai bėgo iš salės bijodami,  kad traukinys tuoj juos pervažiuos, klykė ir kėlė sąmyšį. Kiti reikalavo pademonstruoti, kas slypi už ekrano, arba patys ėjo jo plėš(y)ti, kad atskleistų apgaulę. Teigiama (pvz., Jurijaus Civjano), kad dauguma „Anos Kareninos“ ekranizacijų finalinėje scenoje naudoja būtent šią kadro kompoziciją: traukinys+pavojus+kinas=Lumière‘ų kadro struktūra.

Mergaitė Madeline ne bijo, o džiaugiasi. Traukinys atvyksta priešinga kryptimi, tačiau žmonės stovi toje pat platformos pusėje ir bėgių įstrižainė kertant kadro rėmą lieka ta pati. Madeline veidas ir žvilgsnio kryptis tampa veidrodžiu, kuriame atsispindi atvykstantis traukinys, ir ši, veidrodinė (vienintelė pasiekiama žiūrovams), traukinio trajektorija sutampa su lumjeriškojo traukinio judėjimu.

Mergaitė vargu ar turi kino atmintį. Filmuojantis tėvas galbūt niekada nėra matęs Lumière‘ų, bet tikrai žiūrėjęs filmų, kur išlieka traukinio laukimo+stiprių emocijų, ekstazės jungtis, kurių kinematografinė forma „pasiskolinta“ iš 1895 m. Todėl kai jis būtent taip įamžina savo dukters euforiją, o 26742000 žmonių žiūri ir „laikina“ Madeline džiaugsmą nežinomoje stotyje, jie (mes) geriame vis iš to pat kino šaltinio, kad ir kokios prastos (kino) atminties būtume.