Tobulas filmas, 1986 - I

1965 m. vasario 21 d. Harleme Afroamerikiečių vienybės organizacijos susirinkime buvo nužudytas vienas iš juodaodžių judėjimo lyderių Malcolmas X. Po dvidešimties metų eksperimentinio kino kūrėjas Kenas Jacobsas rado, kaip pats sako, šiukšliadėžėje juostą, sudėliotą iš fragmentų, filmuotų TV žinioms tuojau pat po nužudymo ir, matyt, laikytų „broku“, bei kelių sekundžių ankstesnio įrašo, kuriame kalba pats Malcolmas. Ją peržiūrėjęs, Jacobsas nusprendė juostos nekarpyti, nedailinti ir palikti kaip yra dvigubai sustiprinęs garsą. Savo radinį jis pavadino „Tobulu filmu“ (Perfect Film) – tokiu pavadinimu šis rodomas ir įeina į režisieriaus filmografiją. 

 

Beveik visi suklijuoti fragmentai – pasakojimai apie nužudymą. Išskyrus trumputę ankstesnę Malcolmo atkarpą, kelis mažus gatvės epizodus ir tarpinės tuščios juostos gabaliukus. Skirtingų žmonių pasakojimai vietomis beveik kartojasi – policijos atstovo atsakymai į klausimus panašūs į antrą dublį, o juodaodis radijo reporteris Gene‘as Simpsonas, laisvą dieną atėjęs sudalyvauti susirinkime ir tapęs nužudymo liudininku, tris kartus skirtingiems TV žurnalistams pasakoja savo įvykių versiją.

Žali gvazdikai Bogotos bažnyčioje

Niujorke (Tribeca Cinemas) vyksta Video meno ir eksperimentinio kino festivalis. Štai keli įdomesni projektai/filmai.

“Surface II”, Sam Sperckley, 2 min. 6 sek.

 „Rear Window“, Jeff Desom, 3 min.:

„Lost Lake“, Zackary Drucker, 8 min. (festivalio svečias)

mano pasirinkimas: “The Holy Beauty Project Volume 3”, Rossina Bossio, 6 min. 26 sek. Video priklauso didesnei visumai – paveikslų ir video instaliacijai Bogotos bažnyčioje

„Sometimes I Feel Like Nationalizing Snake“, Mariana Tschudi (projekto su svaiginančiais augalais aprašymas)

„The Green Carnation“, Angel Rose, 3 min. 37 sek. – greenas smagumas:

Jo didenybės iškirptė, arba Capros morka Haysui

Dar prieš penkiolika metų galima buvo sutikti studentų darbų ir disertacijų pavadinimu „Maisto semiotika Tolstojaus/Flaubert‘o/Conan Doyle‘o/... kūryboje“. Tas pat galioja ir kinui, gal kiek kuklesniu skaičiumi. Tokių darbų tikslas būdavo parodyti, kaip maistas, patiekalai, įrankiai, gestai ir ritualai kartu su jų vaizdavimo būdais sudaro sistemą (nebūtinai – ir dažniausia ne – autonomišką, o susietą su kitais teksto elementais), kitaip tariant – kodą, žymintį kitokias, ne vien gastronomines, reikšmes. Viena svarbiausių sričių, pasislėpusių/atsiskleidžiančių per maistą ir valgymą, yra erotika ir jos tabuizuotos/vengtinos artikuliuoti formos.

Holivudiniame kine dorovės prižiūrėjimas paprastai siejamas su Hayso kodeksu, priimtu 1930 m. ir pradėtų uoliai vykdyti 1934 m. Tai iš jo išsityčioja Howardas Hughesas scenoje iš Martino Scorsesės filmo „Aviatorius“ (2004): naują filmą siekiama cenzūruoti dėl pernelyg gilių iškirpčių, o Hughesas parodo kadrus iš „padorių“ filmų ir norimo „papadorinti“ bei prašo cenzorių atskirti, kuri iš iškirpčių kuriam priklauso. Kitaip tariant, Hughesas kalba apie auksinį padorumo etaloną, nepriklausomą nuo iškirptės savininkės ir konteksto. Gindamas konkrečios medijos (kino) tekstą Hughesas, tiksliau Scorsese, pasirenka „antimedijinę“ taktiką: jis demonstruoja statiškus vaizdus, kuriems net jų fotografinis pobūdis nėra esminis – galėtų būti bet kokie. „Iškirptas iškirptes“ nukenksmina ne tik jų serialumas, bet ir įsivaizduojamo etalono esminis, nors ir neartikuliuojamas ryšys su laiku ir judesiu – kūno ir kameros. Taigi Hughesas laimi padorumo konkursą keisdamas temporalų vaizdo režimą.

Atvirkštinį ėjimą (čia jau artėjame prie maisto) padaro XVIII karikatūros, kurioje karalius Louis Philippe‘as pavaizduotas kaip kriaušė, reiškusi bukumą, autoriai. Jie buvo apkaltinti karaliaus įžeidimu ir gindamiesi publikavo kitą karikatūrą, rodančią karaliaus ir kriaušės vizualaus supanašėjimo etapus, bei klausdami, kuriame iš keturių etapų įvyko įžeidimas. 

Kas sapnuoja manekeno sapną?

Skirtis tarp lėlės ir žmogaus pasaulio, šių pasaulių suderinamumas, vieno į kitą konvertavimas – gan dažnas kino rūpestis. Vaidybiniame kine šią problemą stiprina tai, kad aktorius/ aktorė – ne visiškai žmogus, o daugiau ar mažiau prilipusi kaukė, kurios konvenciškai nepastebime. Eksperimentinis kinas dažnai „kėsinasi“ į pačią tikrovę, sluoksniuodamas ją, narpliodamas skirtingus „tikroviškumus“ ir jų „darymą“ kine.

Čekų režisieriaus Jirí Bartos filmą „Nurašytųjų klubas“(Klub Odlozenych, 1989) pradeda miesto vaizdas: rytas, paukščių, gatvės ir orkestro garsai, varpinė, tramvajus, senas namas, į kurį įeina kamera. Paaiškėja, kad apleistame name, kur tik balandžiai ir katinas „tikri“, gyvena seni manekenai: eina į darbą, ruošia valgyti, klausosi radijo, skambina arfa, vujaristiškai stebi per skylutę drobėje; jauni ir seni, beveik visai sulūžę, aptrupėję, bet krutantys. Kartą nešikai (gyvi žmonės) atneša didžiulę dėžę, ištraukia ir sustato naujus manekenus. Tarp senos ir naujos manekenų kartos („kartas“ žymi stilius – pokario ir disco) įvyksta konfliktas – kas užims teritoriją ir gyvens bute. Per muštynes dar šiek tiek dalių nubyra, jomis truputį apsikeičiama, manekenai padažo vieni kitus ir lieka gyventi drauge prie staiga „atkutusio“ televizoriaus, rodančio mirgančias juostas, kurių fone pasirodo pabaigos titrai.