Jo didenybės iškirptė, arba Capros morka Haysui

Dar prieš penkiolika metų galima buvo sutikti studentų darbų ir disertacijų pavadinimu „Maisto semiotika Tolstojaus/Flaubert‘o/Conan Doyle‘o/... kūryboje“. Tas pat galioja ir kinui, gal kiek kuklesniu skaičiumi. Tokių darbų tikslas būdavo parodyti, kaip maistas, patiekalai, įrankiai, gestai ir ritualai kartu su jų vaizdavimo būdais sudaro sistemą (nebūtinai – ir dažniausia ne – autonomišką, o susietą su kitais teksto elementais), kitaip tariant – kodą, žymintį kitokias, ne vien gastronomines, reikšmes. Viena svarbiausių sričių, pasislėpusių/atsiskleidžiančių per maistą ir valgymą, yra erotika ir jos tabuizuotos/vengtinos artikuliuoti formos.

Holivudiniame kine dorovės prižiūrėjimas paprastai siejamas su Hayso kodeksu, priimtu 1930 m. ir pradėtų uoliai vykdyti 1934 m. Tai iš jo išsityčioja Howardas Hughesas scenoje iš Martino Scorsesės filmo „Aviatorius“ (2004): naują filmą siekiama cenzūruoti dėl pernelyg gilių iškirpčių, o Hughesas parodo kadrus iš „padorių“ filmų ir norimo „papadorinti“ bei prašo cenzorių atskirti, kuri iš iškirpčių kuriam priklauso. Kitaip tariant, Hughesas kalba apie auksinį padorumo etaloną, nepriklausomą nuo iškirptės savininkės ir konteksto. Gindamas konkrečios medijos (kino) tekstą Hughesas, tiksliau Scorsese, pasirenka „antimedijinę“ taktiką: jis demonstruoja statiškus vaizdus, kuriems net jų fotografinis pobūdis nėra esminis – galėtų būti bet kokie. „Iškirptas iškirptes“ nukenksmina ne tik jų serialumas, bet ir įsivaizduojamo etalono esminis, nors ir neartikuliuojamas ryšys su laiku ir judesiu – kūno ir kameros. Taigi Hughesas laimi padorumo konkursą keisdamas temporalų vaizdo režimą.

Atvirkštinį ėjimą (čia jau artėjame prie maisto) padaro XVIII karikatūros, kurioje karalius Louis Philippe‘as pavaizduotas kaip kriaušė, reiškusi bukumą, autoriai. Jie buvo apkaltinti karaliaus įžeidimu ir gindamiesi publikavo kitą karikatūrą, rodančią karaliaus ir kriaušės vizualaus supanašėjimo etapus, bei klausdami, kuriame iš keturių etapų įvyko įžeidimas. 

Šią karikatūrą aptarusiam Ernstui Gombrichui rūpėjo karikatūros logika – panašumo ir redukavimo kombinacija. Gynybos nuo cenzūros kontekste svarbu atkreipti dėmesį, kad ši taktika panaši į būsimą Hugheso – žaidimas su temporalumu: statiškai karikatūrai priskiriamas procesualumas, įvedantis į karikatūrinį redukavimą dinamikos ir laipsniškumo. Klausimas analogiškas iškirptėms – kas yra padorumo etalonas? Koks nuokrypio nuo standartinio atvaizdo laipsnis kelia pavojų karaliaus garbei? Temporalaus režimo pakeitimas tampa savotiška ikonoklastine strategija.

Franko Capros filmas „Kartą vakarą“ (It Happened One Night) išeina 1934 m. Tai romantinė komedija, kurioje Clarko Gable‘o personažas žurnalistas Peteris vaikosi pabėgusios nuo turtuolio tėvo ir niekingo sužadėtinio Ellie (Claudette Colbert), kad parašytų reportažą apie „pabėgusią nuotaką“. Jie, žinoma, įsimyli vienas kitą, socialiniai mainai įvyksta (teisingas požiūris į gyvenimą mainais į turtą), tėvas palaimina dukters pasirinkimą, meilė triumfuoja, Jericho siena tarp Jo ir Jos sugriūva. Kita vertus, tai istorija apie vaikiškos moters perdavimą iš vieno simbolinio tėvo kitam.

Klajonės dviese nuolat susiduria su įvairiausiomis susilaikymo ir bausmių už jo nepaisymą formomis: reikia taupyti pinigus, nesivelti į pokalbius su nepažįstamaisiais, neperžengti kasnakt tarp lovų kabinamo apkloto sienos ir – susidurti su alkiu ir būtinybe dalintis skurdžiu maistu. Žinoma, visa tai susiję su vis atidėliojama konsumacija, įvykstančia tik tėvui sutvirtinus sąjungą ir už mums nematomų sienų. Matomos ir pačiame filme žaidybinės, paimtos į kabutes erotikos viršūnė – „tranzavimo“ scena:

Tačiau maistas ir jo pateikimo tvarka „prasitaria“ ir apie personažų geismus, ir apie Capros požiūrį į padorumo etaloną. Peteris nesyk bando pamaitinti Ellie. Ji tai sutinka, tai atsisako, priklausomai nuo santykių pokyčių. Meniu, pasiskirstęs per kelis filmo epizodus, toks: dvi spurgos (pasidalintos ir suvalgytos), du kiaušiniai (pasidalinti ir suvalgyti), "puokštė" šviežiai nuskintų morkų (atsisakyta, nes Ellie žalių morkų nevalgo), viena morka (suvalgyta simpatijos akimirką).

[vieta palikta sudėlioti spurgų/kiaušinių ir morkos dėlionę]

Maisto semiotika, kaip įprasta, kalba „apie tai“. O anticenzūrinis, lengvai vizualizuojamas gestas nesugaunamas statišku pavidalu, nes pasinaudoja kinui būdingu temporalumu: reikšmė gimsta ne iš paskiro kadro, o iš sekų ir jungčių – iš montažo. Jei kriaušės karikatūra įveda (kvazi)montažą, o Hughesas jį suardo, tai Capra juo pasinaudoja. Padorios spurgos iškirptės gylis virsta medijų raštingumo klausimu.