Tobulas filmas, 1986 - I

1965 m. vasario 21 d. Harleme Afroamerikiečių vienybės organizacijos susirinkime buvo nužudytas vienas iš juodaodžių judėjimo lyderių Malcolmas X. Po dvidešimties metų eksperimentinio kino kūrėjas Kenas Jacobsas rado, kaip pats sako, šiukšliadėžėje juostą, sudėliotą iš fragmentų, filmuotų TV žinioms tuojau pat po nužudymo ir, matyt, laikytų „broku“, bei kelių sekundžių ankstesnio įrašo, kuriame kalba pats Malcolmas. Ją peržiūrėjęs, Jacobsas nusprendė juostos nekarpyti, nedailinti ir palikti kaip yra dvigubai sustiprinęs garsą. Savo radinį jis pavadino „Tobulu filmu“ (Perfect Film) – tokiu pavadinimu šis rodomas ir įeina į režisieriaus filmografiją. 

 

Beveik visi suklijuoti fragmentai – pasakojimai apie nužudymą. Išskyrus trumputę ankstesnę Malcolmo atkarpą, kelis mažus gatvės epizodus ir tarpinės tuščios juostos gabaliukus. Skirtingų žmonių pasakojimai vietomis beveik kartojasi – policijos atstovo atsakymai į klausimus panašūs į antrą dublį, o juodaodis radijo reporteris Gene‘as Simpsonas, laisvą dieną atėjęs sudalyvauti susirinkime ir tapęs nužudymo liudininku, tris kartus skirtingiems TV žurnalistams pasakoja savo įvykių versiją.

Kadre matome, kaip žurnalistai ir operatoriai reguliuoja pasakojimų pradžią („luktelėkite, tuoj pradėsime“), o kai kurie dalyviai (pvz., policininkas) patys pertvarko pokalbio/klausimų eigą. Jei prisiminsime Jacobso sprendimą įsikišti į tiesiogine to žodžio prasme „rastą medžiagą“ (found footage) tik vienu būdu – sustiprinti garsą, kuris dažniausiai yra pasakojantis balsas, mes gauname dar vieną parabolę (metafilmą) apie istorijos kaip nugludinto pasakojimo gamybą, kai galutinis variantas dar nesuformuluotas, bet jo pagrindinės (atsikartojančios) gairės jau ryškėja.

Tačiau jei garso/balso plotmėje (istorinis) pasakojimas nuosekliai formuojamas, vaizdo plotmėje jis vis trikdomas ir kone diskvalifikuojamas, nes vizualūs atsitiktinumai „sukeistina“ verbalinį rišlumą ir kuria ironišką distanciją: kažkoks žmogus nuolat kvailai šypsosi iškišęs galvą per Gene‘o Simpsono petį, o šis beveik komiškai stengiasi gaminti itin artikuliuotą, sustyguotą pasakojimą. Iš kito pasakotojo šonų kyšo dvi galvos, be jokios mimikos spoksančios tiesiai į kamerą, neįsitraukdamos į pasakojamą istoriją, ir t.t.

Šie vizualūs ekscesai pajungti skirtingiems afektyviems režimams (kvailas smalsumas, sustingęs abejingumas etc), prieštaraujantiems (istorinio) pasakojimo sklandumui, į kurį „pretenduoja“ Simpsono balsu kuriamas rišlumas ir institucinis (policijos ir žiniasklaidos) žinojimas.Jei TV reportažui tai brokas, tobulo filmo ieškojimams – pat tas. Ypač kai, kaip Jacobso atveju, kinas suprantamas kaip begalinis vaizdo narpliojimas (ir reprezentacinio vaizdo pobūdžio naikinimas) – jo kartojimas, didinimas iki neatpažįstamų dėmių, apvertimas, paleidimas atbulom ir pan. 

Žinoma, šis suvokimo režimas blokuoja naratyvinį rišlumą, gryną vizualų kismą, grimasas ir šuolius paversdamas pagrindiniais (kino) istorijos dalyviais. Kaip kad tai atsitinka Jacobso ankstyvojo kino perdirbiniuose (tiesiogiai – ne remake‘o prasme), pvz., „Džordžtauno kilpoje“:

Papildomai žr.: Tom Gunning, Films That Tell Time: The paradoxes of the cinema of Ken Jacobs.