Prieš porą įrašų minėjau, kad fotografijos išjudinimas
kaip galios archyvo ardymo priemonė kelia klausimą: kokiu režimu
funkcionuoja šis naujas archyvas? Štai fotografijos išdidintos, sukabintos
specialiai sukurtoje erdvėje. Prie jų reikia fiziškai prisitaikyti ir surasti
būdą žiūrėti į jas. Bet kaip šį naują santykį (ir naują archyvą) užfiksuoti,
transliuoti, parodyti, papasakoti? Ar jis tik situatyvus ir neatkartojamas, o naujas
archyvas vengia laiko ir patirties atžvilgiu neutralių formų, o todėl fiksavimo?
Prancūzų menininkas Kader Attia sukūrė fotografijų instaliaciją
„Atsimerk“ (2010), šiuo metu rodomą Niujorko Modernaus meno muziejuje
(MoMA). Tai ratu judantis slide show
iš dviejų projektorių į ekranus, sujungtus stačiu kampu. Sinchroniškai juose pasirodo
fotografijos, kuriose derinami žiaurių sužeidimų Pirmojo pasaulinio karo metu vaizdai
iš skirtingų šalių karinių archyvų su žmonių, kaukių, indų vaizdais iš Afrikos.
Juos vienija vizualus panašumas (kartais vizualus rimas) ir „atkūrimo“, „remontavimo“,
„atstatymo“ tema. Juos jungia bendra struktūra: pradedant pavadinimo titrais instaliacija
padalinta į dalis – „aesthetics of repair“, „translation“, „modern repairs“, „myth
of the perfect“, „myths of repairs“, „universalities“, „body language“, „utopian
body“.