2013 m. sausio 16 d., trečiadienis

Plastinė logika ir archyvo ardymo etika


Prieš porą įrašų minėjau, kad fotografijos išjudinimas kaip galios archyvo ardymo priemonė kelia klausimą: kokiu režimu funkcionuoja šis naujas archyvas? Štai fotografijos išdidintos, sukabintos specialiai sukurtoje erdvėje. Prie jų reikia fiziškai prisitaikyti ir surasti būdą žiūrėti į jas. Bet kaip šį naują santykį (ir naują archyvą) užfiksuoti, transliuoti, parodyti, papasakoti? Ar jis tik situatyvus ir neatkartojamas, o naujas archyvas vengia laiko ir patirties atžvilgiu neutralių formų, o todėl fiksavimo?

Prancūzų menininkas Kader Attia sukūrė fotografijų instaliaciją „Atsimerk“ (2010), šiuo metu rodomą Niujorko Modernaus meno muziejuje (MoMA). Tai ratu judantis slide show iš dviejų projektorių į ekranus, sujungtus stačiu kampu. Sinchroniškai juose pasirodo fotografijos, kuriose derinami žiaurių sužeidimų Pirmojo pasaulinio karo metu vaizdai iš skirtingų šalių karinių archyvų su žmonių, kaukių, indų vaizdais iš Afrikos. Juos vienija vizualus panašumas (kartais vizualus rimas) ir „atkūrimo“, „remontavimo“, „atstatymo“ tema. Juos jungia bendra struktūra: pradedant pavadinimo titrais instaliacija padalinta į dalis – „aesthetics of repair“, „translation“, „modern repairs“, „myth of the perfect“, „myths of repairs“, „universalities“, „body language“, „utopian body“.