Plastinė logika ir archyvo ardymo etika

Prieš porą įrašų minėjau, kad fotografijos išjudinimas kaip galios archyvo ardymo priemonė kelia klausimą: kokiu režimu funkcionuoja šis naujas archyvas? Štai fotografijos išdidintos, sukabintos specialiai sukurtoje erdvėje. Prie jų reikia fiziškai prisitaikyti ir surasti būdą žiūrėti į jas. Bet kaip šį naują santykį (ir naują archyvą) užfiksuoti, transliuoti, parodyti, papasakoti? Ar jis tik situatyvus ir neatkartojamas, o naujas archyvas vengia laiko ir patirties atžvilgiu neutralių formų, o todėl fiksavimo?

Prancūzų menininkas Kader Attia sukūrė fotografijų instaliaciją „Atsimerk“ (2010), šiuo metu rodomą Niujorko Modernaus meno muziejuje (MoMA). Tai ratu judantis slide show iš dviejų projektorių į ekranus, sujungtus stačiu kampu. Sinchroniškai juose pasirodo fotografijos, kuriose derinami žiaurių sužeidimų Pirmojo pasaulinio karo metu vaizdai iš skirtingų šalių karinių archyvų su žmonių, kaukių, indų vaizdais iš Afrikos. Juos vienija vizualus panašumas (kartais vizualus rimas) ir „atkūrimo“, „remontavimo“, „atstatymo“ tema. Juos jungia bendra struktūra: pradedant pavadinimo titrais instaliacija padalinta į dalis – „aesthetics of repair“, „translation“, „modern repairs“, „myth of the perfect“, „myths of repairs“, „universalities“, „body language“, „utopian body“.

Instaliacija taikosi iš karto į kelias modernias vakarų pasaulio savybes – pirmiausia kurti muziejus (archyvus) ir katalogus. Kaip apraše mini autorius, jam rūpi kategorizavimo ir rūšiavimo idėja bei jų kriterijų neatitikimas vakarų ir plačiai suprantamų rytų pasaulyje (nors šis platumas ir kelia šokį tokį saidišką nerimą).  Pvz., išoriškai panašių procedūrų turinys: vizualiai vienodas žaizdos ir indo daigstymas vienu atveju reikš pirminės („geros“, „tinkamos“) būklės atstatymą (ir tuo pačiu atsuktą, grąžintą laiką), kitu – indo fizinio kūno kitimą ir to negrįžtamo kitimo žymėjimą, o kai tokiais pat dygsniais išraižoma tatuiruoto kūno oda – jos „savininko“ simbolinį kokybinį pokytį.

Judančių vaizdų kontekste svarbi fotografijų pateikimo forma. Jos nesunkiai įsivaizduojamos kokiame nors albume, juolab kad (vakarietišką) seką joms jau suteikė skyrių pavadinimai. Slide show turi savo taisykles:  negali nei grįžti, nei stabdyti, nei reguliuoti (įsi)žiūrėjimo laiko (tuo ir priartėjama prie kino). Ką reiškia toks suvokimo reguliavimas? Jis blokuoja žvilgsnio sustojimą, kurio nors iš vaizdų privilegijavimą: „liepia“ ieškoti bendrumo, o ne smalsauti; lavinti „ikonografinę žiūrą“, o ne egzotiškumą ar makabriškumą mėgstantį žvilgsnį; atlikti montažą ir išlaikyti jį atmintyje. Tokiu būdu buvę paskiri archyvai (etnografinis, karo medicinos, psichinės normos) suspenduojami, ir jie suplakami vadovaujantis plastine logika, kurios siūlių, montažo logikos atpažinimas veikia smarkiai afektyviai įkrautų blyksnių režimu. Šios plastinės logikos ir pasirinkto suvokimo režimo pasekmė: reikšmių pynimasis ir represinių kategorijų (gražu, sveika, teisinga, vertinga, beprotiška etc.) aižėjimas trumpo sujungimo akimirką. 

Jei Attia nuoseklus, jis neturėtų leisti albumo "Atsimerk": jei bus atspaustas, sukurtas archyvas gali nesunkiai nuslysti į cabinet of curiosities, skirtą kaip tik tam žvilgsniui, kurį instaliacija bando išjungti.