Prisijaukintas vs. grąžintas žvilgsnis

Praėjus keturiems dešimtmečiams po karo pabaigos, buvo rastas nebaigtas valandos trukmės filmas „Getas“, filmuotas Varšuvos gete. Jame dokumentika derinama su vaidybiniais epizodais. Galutinis filmo sumanymas nėra aiškus, tačiau turimos medžiagos pakanka suprasti, kad jis buvo kuriamas propagandiniais tikslais – parodyti, viena vertus, civilizuotą ir net prabangų gyvenime gete, kita vertus – žydus, kurių įpročiai ir gyvenimo būdas „verti geto“. Šio filmo kadrai buvo nesyk naudoti kaip dokumentas, neprobleminant jo kilmės (kūrimo aplinkybių) ir ypatumų (vaidinimo/kronikos skirtis). Izraelio režisierė Yael Hersonski sukūrė filmą „Nebaigtas filmas“ (A Film Unfinished, 2009), į kurį šis įeina.

Filme filmuojamą "Geto" peržiūrą lydi getą išgyvenusiųjų reakcijos ir pasakojimai bei įvairialypės istorinės rekonstrukcijos. Portugalų kinotyrininkė Daniela Agostinho teigia, kad  filmas itin ambivalentiškas, o darbas su budelio žvilgsnio pagamintu pasakojimu kartais virsta „įsigyvenimu į nacistinį žvilgsnį“, jo prisijaukinimu („inhabiting the Nazi gaze“), o ne ardymu ar kvotimu. Tai vyksta keliais būdais, kurių pagrindiniai: išgyvenusiųjų getą ir komentuojančių žiūrov(i)ų "įrašymas" į filmuotą medžiagą ir "Geto" operatoriaus parodymų inscenizavimas, gretinamas su inscenizuotais paties "Geto" epizodais. Ardomosioms priemonėms priskiriamas kronikinio vaizdo sulėtinimas tais momentais, kai filmuojami žmonės žvelgia tiesiai į kamerą, - "grąžintas žvilgsnis" užlaikomas, o vaizdas (veidas) sykiu ir priklauso filmuojamam pasauliui, ir peržengia jo ribas. Daniela Agostinho, „The Ghetto Reframed: Inhabiting the Nazi gaze in A Film Unfinished“, pranešimas konferencijoje „(Post-)Conflict Cinema: Remembering Out-breaks and In-tensions“, Lisabona, 2011 m. gruodžio 5-6 d., (rankraštis).