[Tai skyrelis iš straipsnio "Kaip padaryta Mae West: kempas ir naratyviniai ekscesai", pasirodysiančio žurnale Acta Academiae Artium Vilnensis]
1935 m. Salvadoras Dali nutapė Mae West
portretą, kuriame blondinės garbanų vaidmenį atliko užuolaidos, akių –
paveikslai, kabantys sienoje, nosies – židinys, lūpų – sofa. Vadinasi jis „Mae
West kambarys“. Kiek vėliau sofa iš paveikslo tapo sofos modeliu „Mae West
lūpos“, priderintu prie siurrealistinio interjero, kurį Dali sukūrė anglų
poetui ir mecenatui Edwardui Jamesui.
Nuo to laiko ant „Mae West lūpų“ sėdėta
nemaža. Pastaruoju metu jų prireikė atlikėjai Beyonce atliekant dainą „Speechless“
ir burleskos šokėjai Ditai von Teese, apeliuojančiai – kaip Mae West – sykiu į
heteroseksualią ir gėjų auditoriją, per Vokietijos atstovų pasirodymą 2009 m. „Eurovizijoje“.
Sofa vaidino svarbų
vaidmenį ir Mae West įžengiant į sceną. Kadaise ji „nužiūrėjo“ šį būdą
priblokšti publiką iš pirmo žvilgsnio iš „moteriškumo iliuzionisto“, Brodvėjaus
moterų impersonatoriaus[1] – iki
pat estrados karjeros pabaigos aštuntajame dešimtmetyje ji pasirodydavo scenoje
gulėdama sofoje, išnešamoje ant raumeningų asistentų rankų. T. y. tuo metu, kai
scenos deivei jau buvo smarkiai virš septyniasdešimties ir net
aštuoniasdešimties metų. Nors apie West amžių buvo juokaujama jau tada, kad
Dali iš skirtingų daiktų dėliojo jos portretą: kai skaičių fokusininkas iš 1935
m. Alfredo Hitchcocko filmo „39 laipteliai“ kviečia publiką užduoti sudėtingus
klausimus, vienas iš jų yra „Kiek metų Mae West?“.
1932 m. kine debiutavusiai West buvo 38 – pagal bet kurį standartą, debiutui tai nėra mažai. Juolab kad visi jos vaidmenys, suvaidinti iki pačios penktojo dešimtmečio pradžios[2], kaip, beje, ir du paskutinieji 1970 ir 1978 metais, rėmėsi keliais komponentais, nemenkai susijusiais su amžiumi. Akinanti blondinė nepajudinamomis garbanomis, dėvinti kostiumus, pabrėžiančius jos išriestas formas ir taip kaustančiais judesius, jog konferansjė iš filmo „Aš ne angelas“ („I‘m No Angel“, 1933) pristato ją kaip aštuntąjį pasaulio stebuklą, kuriam nereikia judinti klubų, kad šoktų. Laikas nuo laiko gurgia, kilnoja blakstienas, varto akis ir mėto rizikingus juokelius, įsteigiančius jos seksualinį savarankiškumą ir ryžtingą manipuliavimą nuolat jos geidžiančiais vyrais. Jei jau minėtame filme „Aš ne angelas“ ji pareiškia Cary‘o Granto personažui: „Kai aš gera – aš labai gera, kai aš bloga – dar geresnė“, – tai filme „Maira Brekerindž“, ji, atlikdama, žinoma, vyriškojo kastingo agentės vaidmenį, nužvelgia gražuolių eilę ir pasiūlo jiems išsitraukti CV.
Utriruotai
„moterišką“ kūną, jo korsetinį dekoratyvumą, kūną-daiktą uoliai kūrė pati West
ir jos drabužių modeliuotojai[3]. Elsa
Schiaparelli, sukūrusi drabužius filmui „Kiekviena diena šventė“, tais pat 1937
m. išleido kvepalus “Shocking”, kurių buteliukas atkartojo manekeno, pagal kurį
buvo siūti West rūbai, formą, o jų dėžutė buvo permatomas gaubtas, dengiantis
šį manekeną it brangų daiktą[4].
West
kūno daiktiškumą „apžaidė“ ir diegetinis jos filmų pasaulis. Jau
„Devyniasdešimtųjų gražuolėje“ West personažas vaidina scenoje gyvuosius paveikslus:
kas posmą scena nušviečiama iš naujo, ir joje matome West, dėvinčią blizgančią
suknią-triko ir „įrašytą“ paeiliui į šikšnosparnio, voro, rožės, Laisvės
statulos formą. West kūnas ir šios figūros sudaro vientisą ornamentą,[5] kurio
pagrindas – lemtingo, nekalto arba erotiškai patriotiško moteriškumo simboliai.
Filme „Mano pupytė“
Mae West susimąsčiusi stovi šalia viešbutinės Gracijos-Veneros statulos
versijos ir taip sufleruoja palyginimą su ja. O tada uždega degtuką į šios
klubą, taip ne tik ardydama geidžiančio/sudaiktinančio vyriškojo publikos ir
kameros žvilgsnio į moters kūną logiką, būdingą klasikiniam kino pasakojimui[6], bet
ir įvesdama į filmo struktūrą savo kūno dirbtinumo refleksiją. „Savo“
kaip kultūros personažo, kurio konstrukcijoje kino vaidmenys ir kasdienis
elgesys, patekęs į viešumą, dažnai neatskiriami. Pavyzdžiui, West filmų citatų
sąrašuose paprastai viena pirmųjų yra ši: „Jūsų kišenėje pistoletas, ar Jūs
tiesiog džiaugiatės matydamas mane?“ Filmas, kuriame būtų ši replika,
neegzistuoja. Anot legendos, tai buvo žodžiai, kuriuos West pasakė nešikui
geležinkelio stotyje. Tačiau kultūrinėje atmintyje privatus gyvenimas įsiliejo
į įsivaizduojamąjį kino tekstą ir liko jame.
Tokį daugiasluoksnį „moteriškumą“ Mae West pradėjo rodyti ir puoselėti dar ikikinematografiniame, bet jau medijiniame gyvenime – savo burleskos teatro vaidmenyse, estradiniuose pasirodymuose, pjesių, kurių sėkminga ir skandalinga autore ji buvo[7], tekstuose, afišose, laikraščių ir žurnalų puslapiuose. Būtent taip suvokiama ji ir mirė: 1980 m. lapkričio 23 d. laikraštis“The New York Times Magazine” paskelbė didelį nekrologą pavadinimu “Mae West, Stage And Movie Star Who Burlesqued Sex, Dies at
[1] Marybeth Hamilton, When I’m bad, I’m better: Mae West, Sex,
and American Entertainment. New York: University of California Press, 1997,
p. 289
[2] Mae West filmai: “Night
After Night” (“Kiekvieną vakarą”), 1932; “She Done Him Wrong” (“Išvedė iš kelio”),
1933; “I’m No Angel” (“Aš ne angelas”), 1933; “Belle of the Nineties”
(“Devyniasdešimtųjų gražuolė“), 1934; “Goin’ to Town”, („Kelionė į miestą“),
1935; “Klondike Annie” („Klondaiko Ani“), 1936; “Go West, Young Man” (žodžių
žaismas – „Eik į Vakarus/West link, jaunuolį“), 1936; “Every Day’s a Holiday”
(„Kiekviena diena šventė“), 1937; “My Little Chickadee” („Mano pupytė“), 1940;
“The Heat’s On” („Įkarštis“), 1943; “Myra Breckinridge” („Maira Brekerindž“),
1970; “Sextette” („Sekstetas“), 1978.
[3] Po filmo „Išvedė iš kelio“
(1933) sėkmės senamadiškas, primenantis korsetą smėlio laikrodžio siluetas tapo
madingas, taip pat Europoje. Paryžiuje buvo populiarūs „Mae West vakarėliai“, o
Elsa Schiaparelli sukūrė visą tokio stiliaus kolekciją. 1937 m. kino studija
„Paramount“ užsakė jai sukurti West filmo kostiumus, ir tai buvo tas retas
atvejis, kai modeliuotojos fantazijos šėlsmas harmoningai derėjo su ekstravagantišku
aktorės įvaizdžiu. Žr. Sarah Berry,
Screen Style: Femininity in 1930s Hollywood. Minneapolis: University of
Minnesota Press, 2000, p. 84. Šis smėlio laikrodžio siluetas taip suaugo su Mae
West vardu, jog juo pavadintas būdas netaisyklingai išskleisti parašiutą, kai
jo kupolas persisuką per vidurį, žr.: Dan
Poynter, The Parachute Manual: A Technical Treatise on Aerodynamic
Decelerators. Para Publishing, 1984, p. 470. Pagal tą pat logiką „Mae West“
– gėrimo “Orange Crush” butelių formos pavadinimas, o 2006 m. vienoje iš
elektroninių parduotuvių „elegantiška žibalinė lempa“ reklamuojama kaip
„seksuali Mae West stiliumi“ (http://steampunkworkshop.com/maewest.shtml
[2011-12-20].
[4] http://blog.fidmmuseum.org/museum/2009/08/mae-west.html
[2011-12-20], čia taip pat galima pamatyti dvigubus West batelius, pridėjusius
jai ūgio, bet nepaprastai varžiusius žingsnį. Dėl tokių batelių West ištobulino
eiseną „klubo permetimu“, tapusią vienu iš jos skiriamųjų bruožų.
[5] Apie gyvuosius paveikslus
šiame filme laiko transgresijos ir dešimtojo XIX a. dešimtmečio kultūros,
anachroniškai naudojamos West filmuose, kontekste žr.: Pamela Robertson, Guilty Pleasures: Feminist Camp from Mae
West to Madonna. London: I.B.Tauris & Co Ltd, 1996, p. 37—46.
[6] Laura Mulvey, „Vizualinis
malonumas ir pasakojamasis kinas“, in: Feminizmo
ekskursai: moters samprata nuo antikos iki postmodernizmo, sud. Karla Gruodis. Vilnius, Pradai, 1995,
p. 344—362.
[7] Pavyzdžiui, “Sex”, 1927,
“The Drag”, 1927, “Diamond Lil”, 1928, “Pleasure Man”, 1928 ir kt. Po pirmojo
“Pleasure Man” vaidinimo policija suėmė visus atlikėjus už (spektaklio)
nepadorumą. Pjesė “Sex” buvo vėl suvaidinta 1999 m. 2000 m. ten pat Brodvėjuje, o
vėliau ir kituose teatruose, pagal Claudios Shear pjesę buvo pastatytas spektaklis „Nešvanki
blondinė“ („Dirty Blonde“) apie pačią Mae West (rež. James Lapine). Šiame
spektaklyje, nominuotame kelioms „Tony“ premijoms, West ir jos šiuolaikinės
gerbėjos vaidmenį vaidina pati Shear: taip ji plėtoja neakivaizdžios „Mae West“
autorystės ir jos santykio su realiąja West, rašiusia sau tekstus teatre ir
kine, temą.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą