Žiūrėjimo į žudymą aktas

Esu kvalifikuota žudymų, nykimo, naikinimo kine žiūrovė. Šį bei tą rašiau apie Antrojo pasaulinio karo vaizdavimą kine ir istorinę atmintį. Valandų valandas žiūrėjau Leningrado blokados filmus, vaidybinius ir dokumentinius. Holokausto, genocido Ruandoje, Kambodžoje, Indonezijoje filmai – visų nė neišvardysiu. O dar bylų fotografijos ir jų pagrindu kuriami filmai ir dailės kūriniai. Nuolat ir vis dar kalbu apie tai, kai tik pakviečia paskaitos ar pranešimo skaityti. Kodėl tai darau „asmenybiškai“, dar pagalvosiu. Akademiškai – tyrinėju vizualiuosius ilgalaikio nykimo, mirimo, žudymo atminties režimus.

Kai rašiau apie blokadą, vienu metu pradėjau nubusti naktį, nes iš nosies liejosi kraujas. Už lango Manhattanas, galvoje 1942 m. žiemos Leningrado gatvės. Galvojau, baigiu šį straipsnį – ir daugiau niekada. Nes kūnas nebepakelia. Nepraėjo nė pusmečio, ir atsirado visi kino genocidai.

„Žudymo aktas“ („The Act of Killing“, Joshua Oppenheimer, 2012) – filmas apie 1965 m. Indonezijoje prasidėjusias skerdynes, kurių aukų skaičius įvairiais duomenimis svyruoja nuo pusės iki milijono per mažiau nei du metus.

Galima papasakoti ir kitaip: tai filmas apie Anwarą, taip mėgusį amerikiečių kiną, jog pagrindinio darbo vietą įsirengė priešais kino teatrą. Darbas – kankinimas ir žudymas. Mizanscenos – iš gangsterių filmų. Žingsniai per gatvę iš kino į kontorą – Elvio Presley‘o ritmu.

Dar kitaip: filmas apie ekscentriškus žudikus, kurie, gavę ekscentriško režisieriaus siūlymą parodyti, kaip jie kadaise žudė, rodo ir kaip žudė (pasitelkdami aukų vaidmenims savo šeimų narius), ir kokius sapnus ir regėjimus apie tai regi, ir kaip noriai pristato triūso rezultatą namiškiams. Žanrai įvairiausi: gangsterių filmai, miuziklai, kempas, trash-siurrealizmas Johno Waterso stiliumi.

Filmui įpusėjus, buvau tikra, kad jokia čia dokumentika. Mocumentary apie tokias, kaip aš: profesionalias žudynių vaizdavimo žiūroves, kurių darbas dekonstruoti tikrovės ir fikcijos santykį, rodyti, kad nėra jokios kameros akies, fiksuojančios „yra“ ar „buvo“, kaip nuolat pinasi tikrovės vaizdavimo įgūdžiai, susitarimai, taisyklės, konvencijos, įpročiai – sąmoningai, o dažniau nesąmoningai. Todėl TV pokalbių laidą dekonstruoja indonezietiškas kempas, gangsteriai virsta dragais su plunksnomis, žudikas dainuoja ir šoka Elvį.

Kitądien daug skaičiau ir žiūrėjau. Atrodo, visgi viskas tikra – Anwaras iš tiesų „gangsteris“ (jo bendrai kildina šį žodi iš „laisvas“), išžudęs daugybę žmonių; Anwaro padėjėjas Hermanas – „gangsterių“ teatro (taip, sukarinta mafija turi savo teatrą), kuriame visus vaidmenys atlieka vyrai, aktorius; režisierius ir toliau palaiko ryšį su Anwaru, nes jaučiasi atsakingas. Net gigantiška žuvis – kempo dekoracija – tiesiog apleistas žuvies restorano pastatas.

Kodėl gi atsisakiau pripažinti filmą „tikru“? Kodėl diskvalifikavau iš „kraujosruvinių“? Matyt, todėl, kad pagal nutylėjimą dokumentika visgi bando rodyti, kaip „yra“ ar „buvo“, - o šis filmas iš karto eina prie to, kaip atsimenama, kaip vaizduojama. Dar todėl, kad žudikui atiduodama visa kūrybos galia: jo fantazijos, beveik neatmieštos kitų, -- vienintelė atminties apie skerdynes forma, o jis (budelis) – vienintelis atminties subjektas.

Galiausiai todėl, kad taip – tai filmas apie mane, apie etatinius kataklizmų atminties narpliotojus, kurie tiki laisvinančiąja, skaidrinančiąja refleksijos galia, bet šiuo atveju lieka išdurti. Žudiko spektakliai, regėjimai, kempas ir miuziklai – nėra refleksijos gestas, tai nuolatinis to pat profesionalaus veiksmo – kankinimo ir žudymo – atlikimas, paįvairintas (o ne sukeistintas) stilistinėmis ir tiesioginėmis citatomis iš kino teatro kaimynystėje repertuaro. Tiesiog geras žudikas.

Nors, purtomas konvulsijų, niekaip negali vemti.