monstracija (iii)

Kam viso to reikia?

Pvz., "Rebecca" (Alfred Hitchcock, 1940), žr. nuo 3:50



Kaip aprašyti šio fragmento, kai Rebeka prikeliama kameros iš mirusiųjų, pasakojimo struktūrą? Viskas prasideda Maksimo prisiminimais apie nevykusį vedybinį gyvenimą - žodine analepse (laikiniu pasakojimo nukrypimu - anachronija - į praeitį, pagal Gerard'ą Genette'ą). Tą akimirką, kai parodoma sofa, kurioje sedėjo Rebeka lemtingą vakarą, analeptinis pasakotojo balsas tampa nekadriniu (mes žinome, kam jis priklauso diegetinėje erdvėje, bet nematome jo kūno). Kamera seka Rebekos trajektoriją, kol pati tampa Rebeka, žiūrinčia į Maksimą. Kol balsas "grįš" prie savo kūno, nebebus montažo jungčių - kamera judės nenutrūkstamai. Mes gauname tokią figūrą: analeptinis nekadrinis garsinis pasakojimas naracijos (pagal Gaudreault) lygmenyje vyksta lygiagrečiai su kameros judesiu, sukuriančiu to pasakojimo heroję monstracijos lygmenyje. Šiedu sutampa tada, kai balsas grįžta į kadrą, bet - cutavimo režimu: Maksimas cituoja Rebekos žodžius, kai yra filmuojamas iš kameros sukurtos Rebekos žvilgsnio pozicijos. Citavimas panaikina laikinę distanciją su pasakuojamuoju įvykiu. Monstracijos sukurtas fantomas iš praeities "prakalba" naraciniu balsu esamajame laike, turėdamas kameros "kūną". Rebekos įvedimas į monstracijos lygmenį (esamybės teritoriją) padaro ją kontroliuojančia pasakojimo ir praeitį, ir dabartį.