JFK, Zapruderis, dokumentika ir tikrovė

Į dokumentiką dedamos viltys įspraustos tarp tikrovės įspaudo – ieškomo ir trokštamo – ir diskurso, ateinančio vien su filmavimo pradžios pasirinkimu, rakursu, rėminimu etc., nekalbant apie vėlesnes manipuliacijas, pvz., montažą. Atrodo, jog idealus kino dokumentas turėtų būti nesuvaidintas ir netyčinis – toks, koks yra vos dvidešimties sekundžių Abrahamo Zapruderio fragmentas, nufilmuotas 1963 m. lapkričio 22 d.: prezidento Kenedžio nužudymas Dallase.

Šis trumpas prastos kokybės filmas tapo savotišku dokumentiškumo etalonu, nesyk sąmoningai kopijuotu. Tačiau jo vėlesnis likimas rodo, kad, anot Stellos Bruzzi, tarp įrašo (kameros darbo) ir dokumento (galutinio teksto) yra įtampa, susijusi su tuo, jog dokumentas visuomet priklauso didesniam įrodymų ir interpretacijų tinklui. Zapruderio filmas buvo įvairiais būdais apdorojamas, lėtinamas, išdidinamas, dar labiau fragmentuojamas, verčiamas fotografijomis – tam, kad taptų tikresniu dokumentu, įminančiu nužudymo mįslę (būtėnt tokių apstu youtube). Tikrumo buvo ieškoma manipuliuojant. Šis itin trumpas filmas buvo imituojamas, vaidinamas, parodijuojamas ir taip migravo tarp skirtingų interpretacinių tvarkų, įsitraukdamas į vis kitaip gaminamą archyvą bei liudydamas kaskart bent šiek tiek kitokį įvykį. (Daugiau apie filmą žr. Stella Bruzzi, New Documentary: A critical introduction, London, New York: Routledge, 2000, p. 13-21).