Ar manipuliavimas vaizdu suderinamas su dokumenitškumu? Šis klausimas itin ryškus vadinamosios dokumentinės animacijos atveju,
pvz., filme „Tyla“ (Silence, 1998,
rež. Orly Yadin, Sylvie Bringas; daugybė premijų, pastovi MoMA kolekcijos dalis).
Paprastai dokumentinė animacija – tai mišrios animacijos technikos, derinamos su tiesiogiai, pasakojimo metu įrašomu arba anksčiau parašytų memuarų/autobiografijos autoriaus balsu, įskaitančiu tekstą. Vaizdų plotmėje šis filmas derina fotografijas, kroniką ir skirtingą pieštą animaciją. „Tyla“ tai dešimties minučių istorija, kurią pasakoja Tana Ross: būdama vos dviejų metų, ji kartu su močiute patenka į Terezino koncentracijos stovyklą, išgyvena, 1945 m. (penkių metų) išvyksta pas dėdę į Švediją ir po penkiasdešimt metų ieško būdo suprasti, kas jai nutiko. „Suprasti“, „prisiminti“ šiuo atveju reiškia ne tik įveikti tylėjimą, kurio reikalavo ir gyvenimas stovykloje, ir giminaičiai, skatinę pamiršti kas buvo, bet ir surasti atminties formą, patį kalbėjimo būdą. Esminis dokumentinės animacijos bruožas – probleminti autobiografinį (dažniausiai trauminį autobiografinį) diskursą ir žiūrinčiųjų santykį su juo, nes ji linksta prie menkai institucializuotų, vienetinių vaizdažodinio pasakojimo formų, reikalaujančių kaskart iš naujo įsteigti ir pasakojimo taisykles, ir dinamišką nuotolį nuo jo, įsitraukimo režimą. Todėl kaskart kinta ir „dokumento“ ar liudijimo būdas. Todėl vieno ar kito dokumentinės animacijos sprendimo neįmanoma tiražuoti - ji tuojau pat netenka "dokumentiškumo".
Daugiau apie filmą žr.: Orly Yadin, „But is it documentary?“, in: Toby Haggith, Joanna Newman (eds.), Holocaust and the Moving Image: Representation in Film and television Since 1933. London, New York: Wallflower Press, 2005, p. 168—172. Apie dokumentinę animaciją ir atminties subjekto steigimą žr.: Natalija Arlauskaitė, „Feministinė animacija: Marjut Rimminen filmas ‚Apsaugoti‘, 1987“, Acta Academiae Artium Vilnensis, 62, 2011, p. 213—226.
Paprastai dokumentinė animacija – tai mišrios animacijos technikos, derinamos su tiesiogiai, pasakojimo metu įrašomu arba anksčiau parašytų memuarų/autobiografijos autoriaus balsu, įskaitančiu tekstą. Vaizdų plotmėje šis filmas derina fotografijas, kroniką ir skirtingą pieštą animaciją. „Tyla“ tai dešimties minučių istorija, kurią pasakoja Tana Ross: būdama vos dviejų metų, ji kartu su močiute patenka į Terezino koncentracijos stovyklą, išgyvena, 1945 m. (penkių metų) išvyksta pas dėdę į Švediją ir po penkiasdešimt metų ieško būdo suprasti, kas jai nutiko. „Suprasti“, „prisiminti“ šiuo atveju reiškia ne tik įveikti tylėjimą, kurio reikalavo ir gyvenimas stovykloje, ir giminaičiai, skatinę pamiršti kas buvo, bet ir surasti atminties formą, patį kalbėjimo būdą. Esminis dokumentinės animacijos bruožas – probleminti autobiografinį (dažniausiai trauminį autobiografinį) diskursą ir žiūrinčiųjų santykį su juo, nes ji linksta prie menkai institucializuotų, vienetinių vaizdažodinio pasakojimo formų, reikalaujančių kaskart iš naujo įsteigti ir pasakojimo taisykles, ir dinamišką nuotolį nuo jo, įsitraukimo režimą. Todėl kaskart kinta ir „dokumento“ ar liudijimo būdas. Todėl vieno ar kito dokumentinės animacijos sprendimo neįmanoma tiražuoti - ji tuojau pat netenka "dokumentiškumo".
Daugiau apie filmą žr.: Orly Yadin, „But is it documentary?“, in: Toby Haggith, Joanna Newman (eds.), Holocaust and the Moving Image: Representation in Film and television Since 1933. London, New York: Wallflower Press, 2005, p. 168—172. Apie dokumentinę animaciją ir atminties subjekto steigimą žr.: Natalija Arlauskaitė, „Feministinė animacija: Marjut Rimminen filmas ‚Apsaugoti‘, 1987“, Acta Academiae Artium Vilnensis, 62, 2011, p. 213—226.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą