Kolonijinis žvilgsnis ir dvigubas temporalumas

Monstracijos (i, ii, iii) ir naracijos skirtis komplikuoja paprastą kompiliuotų filmų (compilation film) apibūdinimą, kurį siūlo Laura Mulvey aptardama giminingą Loznicos „Bolkadai“ atvejį – olandų režisieriaus Vincento Monnikendamo filmą „Motina Dao, vėžlė“ (Moeder Dao, de schilpadgelijkende, 1995).

Tai filmas, sudėliotas iš medžiagos, filmuotos olandų kolonistų Rytų Indijoje, dabartinėje Indonezijoje. Medžiaga surinkta į nedidelius pasakojimus, jiems sukurtas kvazisinchroninis garso takelis, retkarčiais vaizdą lydi dainuojantis arba skaitantis poetinį tekstą balsas. Filmo tikslas, kaip jį įvardija Mulvey, - išnarplioti imperinį (kolonijinį) kino pasakojimą ir žvilgsnio galios paskirstymą tarp kolonistų ir čiabuvių bei perdėlioti jį taip, kad galios santykis taptų matomas ir reflektuojamas. Mulvey teigia, kad būtent šis pertvarkymas leidžia kalbėti apie tai, jog „visi kompiliuoti filmai turi dvigubą laiko struktūrą“[1] – pirminės medžiagos ir jos dabartinio perdėliojimo laiką, leidžiančią kalbėti apie šį antrąjį montažą kaip apie (istorinės) traumos, pagal Freudą, darbą.

Sunku sutikti su šiuo teiginiu be išlygų, nes – prisiminkime Gaudreault – bet koks kino pasakojimas, jei jis plėtojamas ne nenutrūkstamu planu, jau turi šią dvisluoksnę laiko dinamiką. Tikriausia kompiliuotiems filmams, iš tiesų visada dirbantiems su atminties formomis – nesvarbų šeimos ar šalies, esminis ne tik ir ne tiek šis dvigubas temporalumas, kiek pirmojo susietumas su visai kitokia nei dabartinė visuma. Ši visuma yra tekstuali ir recepcinė: buvęs, pirminis tekstas, jo visuma atrodo arba trikdanti, arba nežinoma (kaip būna tikrųjų rastos medžiagos – found footage – filmų atveju: tiesiog neaišku iš kokio konteksto toji ateina), o jo suvokimo rėmas, interpretacijos režimas arba prarastas ir nežinomas, arba smarkiai kertasi su dabartinėmis vertybėmis ir suvokimo įgūdžiais. Galiausiai kompiliuotų filmų variklis – sukurti alternatyvų (estetiškai, vertybiškai, ideologiškai – priklauso nuo mėgstamo žodyno) archyvą.

---

[1] Laura Mulvey, „Compilation film as ‘deferred action’: Vincent Monnikendam’s Mother Dao, the Turtle-like“, in: Andrea Sabbadini (ed.), Projected Shadows: Psychoanalytic Reflections on the Representation of Loss in European Cinema, London, New York: Routledge, 2007, p. 109).